Šviesa Tamsoje

60

- Įdarbinkit kuo daugiau vyrų, tegu pasiskirsto po visas apylinkes, tegu iššukuoja visą miestą, visą šalį, - pasakė Vilas. Jis buvo toks įniršęs, kad galėjai matyti įsišokusią jo kaklo arterinę veną. Su juo kambaryje buvo dar apie dešimt vyrų, kurie tiksliai klausėsi jo nurodymų ir svarbias detales pasižymėdavo planšetėse.

- Atvesite man tą merginą gyvą, - pirštu įbedė į kiekvieną ir griežtai pasakė. Jo balti marškiniai vis labiau glamžėsi nuo jo audringų judesių.

- Bose, ką darysime su Meinu? - vienas iš jaunesnių vyrų paklausė.

- Su Meinu aš pats suvesiu visas sąskaitas, mokėjome jam ne tam, kad jis suburtų vyrus prieš mus, - pasakė sustodamas. - Ir visa tai dėl vienos merginos, negaliu patikėti, - nusijuokė.

Galbūt taip jis galvojo dėl to, jog niekada taip ir neturėjo savo vienintelės. Žinoma tai būtų trukdę jo darbui ir svarbiems sprendimams. Tačiau jis pamiršdavo esminę taisyklę, kad moteris šalia nėra silpnybė. Tai jėga, kuri varo tave į priekį.

Savo vienatvę, kai norėdavo, numalšindavo vakarėlių apsupty, arba darbe, kadangi čia abejingų moterų jam netrūkdavo. Bet tai buvo viskas, vieną naktį ar vieną mėnesį trukę santykiai. Nieko rimto ir be įsipareigojimų. Bent jau be įsipareigojimų jam.

Ir tokio gyvenimo būdo jis mokė visus, kurie jam pakluso. Didžioji dalis agentų iš tikrųjų niekada nebuvo sukūrę šeimos, o į tuos 10% kurie visgi buvo tokie privilegijuoti, Vilas žiūrėjo su užslėpta sarkastiška šypsenėle.

- Tai tik dar vienas pavyzdys jums visiems, kokią įtaką turi kvaili sprendimai, - pabrėžė. - Atsiminkit šią Meino klaidą ir niekada jos nekartokit, kitaip baigsis, kaip jam, - užšaukė. - O baigsis tikrai blogai, - apsisukęs jau tyliau pasakė.

- Pasakiau viską, ką norėjau, grįžkite prie savo darbų, - paragino. Meino išloštas laikas yra mūsų pralaimėjimas, - pridūrė ir tą pačią sekundę visi staigiai pasišalino iš kabineto.

Likęs vienas kabinete jis pasiėmė viskio butelį, kuris buvo spintoje. Pasiėmęs stiklinę įsipylė gėrimo, atsisėdo ant savo kėdės, atsilaisvino kaklaraištį ir atsiduso. Vienu gurkšniu jis ištuštino visą stiklinę. Tuomet dar labiau išsidrėbė ant ofiso kėdės ir atlošė galvą. Jo nerimas pradėjo rimti, tačiau iki pilnos ramybės jam reikėjo dar vieno dalyko.

Taip, Ebės ir Meino, tačiau dabar tai buvo praktiškai neįmanoma, todėl jis pasirinko lengviausia kelią. Jis pasiėmė telefoną ir surinko trys skaičiukus.

- Man reikia tavęs, - pasakė ir padėjo ragelį.

Po kelių sekundžių į Vilo kabinetą įsiveržė jauna, tamsių plaukų mergina. Ji dėvėjo juodą kostiumėlį, kuris visiškai puikiai įsiliejo į darbo atmosferą. Ji neatrodė visiškai atsipalaidavusi, net šiek tiek nervinga. Tikriausiai Vilo kabinete taip jaustis buvo normalu.

- Atsiprašau, dar nespėjau paruošti visų reikiamų dokumentų pradėti vykdyti operacijai, - pasiteisino ji.

Vilas pakilo nuo savo kėdės ir priėjo prie darbuotojos. Jis prilietė jos veidą ir labiau prisilenkė.

- Juk sakiau, kad man reikia tavęs, - pasakė. Mergina vis dar stovėjo savo vietoje ir nedavė jokių ženklų. Jis tikriausiai buvo pripratęs. Vilo rankos nuslydo prie jos baltų tvarkingų marškinių, kurios buvo sukištos į juodas kostiumines kelnes. Jis gana neramiai juos ištraukė ir pakišo savo rankas jau po marškiniais. Tik tuomet mergina sureagavo ir atsitraukė.

- Nežinau tai geras ar blogas ženklas, kai prisimeni mane tik tada, kai turi problemų, - išsakė savo priekaištus.

- Netapk man dar vienu galvos skausmu, - pasakė ir panaudodamas daugiau jėgos suėmė merginą.

- Netapk tik dar vienu naudos siekiančiu vyru mano gyvenime, - atsikirto, tačiau vos tik šiems žodžiams išėjus iš merginos burnos, Vilas ją prirėmė prie sienos. Jis pradėjo ją godžiai bučiuoti. Ir bučiavo visur. Buvo galima suprasti, jog ji nepasipriešins. Mergina geidė jo, nors ir nepritarė Vilo elgesiui.

Vilo rankos palindo po jos kelnėmis ir nuslinko į tarpkojį. Ji šiek tiek prasižiojo ir išleido aimaną. Tai buvo ženklas, kad ji visgi pasidavė. Iš jos judesių buvo galima matyti, kaip nežymiai ji priešinasi, tačiau kūnui įsakyti buvo per vėlu. Vilas nematė jos didelio atsako, jis tiesiog suprato, kad tai ką daro, juodaplaukei patiko.

Vilo judesiai tapo vis labiau agresyvūs, jis vos nepraplėšė merginos marškinių, kurie trukdė jo įgeidžiams. Vos per kelias sekundes, per kurias paliko merginą stovėti priremtą prie sienos, jis atsisegė savo kelnes. Juodaplaukė buvo pasiruošusi išsilaisvinti ir jau ruošėsi išeiti, tačiau Vilas staigiu ir grubiu judesiu sugrąžino ją atgal ir suimdamas veidą įsisiurbė į lūpas. Mergina į bučinį atsakė. Vilas ant rankų pasiėmė juodaplaukę ir nusinešdamas paguldė ją ant savo darbo stalo.

EBĖS POZICIJA

Sunkiai pramerkiu akis ir nesuprantu kur esu. Tai didelė patalpa, kuri panaši į salę, bet čia labai daug metalo. Guliu ant čiužinio, kuris beveik vienintelis daiktas visoje patalpoje. Man sunku atsistoti, todėl nuleidžiu savo akis į žaizdą. Pamatau dar didesnį apibintuotą plotą, negu buvo anksčiau. Staiga į mano mintis sugrįžta visa veiksmų tirada. Prisimenu pabėgimą, mašiną ir ... į Meiną paleistą šūvį. Ar jis dar gyvas? Kur aš? Supanikuoju. Tai yra panikuoju taip smarkiai, kad jaučiu savo pačios širdies dūžius ir jie pernelyg stiprūs. Noriu šauktis pagalbos, tačiau bijau.

Ar esu vis dar Meino teritorijoje? Ir kaip po velnių po visko aš dar likau gyva? Savo galvoje turiu per daug klausimų.

Esu tokia silpna, kad beveik sukniumbu, tačiau mane pažadina rakinamų durų aidas. Rodosi, jos tokios sunkios. Kai šiek tiek prasimerkiu, pamatau artėjančius du vyrus. Abu jie dėvi juodas kepures su snapeliu, o vienas iš jų laiko kažkokį lagaminėlį.

- Kas jūs tokie? - pradedu kamantinėti, kai abu vaikinai prisilenkia prie manęs. Vienas iš jų tiesiog stovi ir laukia, o kitas atsidaręs lagaminėlį išsitraukia švirkštą bei flakoną. Suprantu kas tuojau nutiks ir pradedu bandyti atsistoti.

- Jums negalima, - pasakė vienas iš tų, kuris nieko nedarė, kai tuo metu jo bendražygis jau skiedėsi vaistus.

- Kur aš esu? Ką man darysite? - pradėjau klausinėti, tačiau nė į vieną klausimą negavau atsakymo.

- Šūdas! Kalbėkit su manim! - pradėjau šaukti. Tuo pačiu metu vienas vaikinas užgulė mane visu savo svoriu. Bandžiau muistytis, tačiau man trūko oro, taip pat neturėjau daug jėgų.

Tuo tarpu kitas, greitai ir stipriai užveržė timpą ant mano dešinės rankos. Jis prisitraukė vaistus ir ant švirkšto uždėjo adatą.

- Kas čia per vaistai?! - pradėjau dar daugiau muistytis, tačiau atgal gavau tik didesnį jėgos pliūpsnį. Pasidaviau... ir tada pajaučiau, kaip adata atsidūrė mano venoje.

prakeikti šūdžiai.. kam jie dirba?