Šviesa Tamsoje

22

- Pakelk rankas į viršų, - pertraukė nepažįstamas balsas. Nesupratau, kas vyksta ir net nedrįsau pažvelgti, kas stovi Meinui už nugaros.

- Sakau paskutinį kartą, pakelk savo prakeiktas rankas, - jau griežiančiu balsu pasakė vyriškas balsas. Žiūrėjau tiesiai Meinui į akis ir žvilgsniu maldavau Jo pritarimo, kad viskas bus gerai. Rudaakis pradėjo juoktis ir po truputį pakėlė rankas į viršų. Tai buvo sarkastiškas juokas, žinojau tai. Meinas lėtai atsisuko į vyriškį, to momento bijojau labiausiai, viskas vyko, kaip kine. Tuo metu, kada juodaplaukis jau pilnai žiūrėjo savo priešininkui į akis, nedrąsiai pasukau galvą link nepažįstamojo. Jis laikė nukreipęs savo pistoletą tiesiai į Meiną, krūtinę pervėrė gilus skausmas. Ne, Jis nebuvo policininkas, nevilkėjo uniformos ir buvo visiškai vienas, vis dar bandžiau suvokti, ko Jam iš Mūsų reikėjo. Visiškai juodai apsirengęs rudaplaukis vyriškis nė neketino trauktis, o randas ant Jo kairės veido pusės tik dar labiau mane baugino.

- Padarei labai didelę klaidą, o už klaidas reikia mokėti, - pakreipęs galvą išpyškino.

- Perleidžiu 'Pilvui' savo vietą, nieko neprašau mainais, tik ramybės, - jau leisdamas rankas pasakė Meinas. Atrodė, jog šitą kalbą Jis jau buvo pasiruošęs, nes nė kiek nepasimetė. Rudaplaukis vis dar nutaikęs ginklą nepatikliai žiūrėjo į Meiną, kai staiga Jo žvilgsnis pakrypo ties manimi.

- Ar tai šita paukštytė, dėl kurios Mūsų 'namuose' kilo suirutė? - pasakė ir nukreipė ginklą į mane. Jaučiau, kaip iš krūtinės lyg pašėlusi veržiasi širdis, atsitraukiau atgal. Juodaplaukio veidas iš karto persimainė ir Jis nieko nelaukęs užstojo mane.

- Palik Ją ramybėje, išsigimėli, kitaip pasigailėsi, prisiekiu, - pakeltu balsu pasakė. Nepažįstamasis tyliai nusijuokė ir lėtai įsidėjo ginklą tarp drabužių.

- Juk žinai, kad niekur nepabėgsi, - pašiepenčiai pasakė ir pasuko link siauro miško takelio. - Beje, Meinai, geras skonis, - dar pridūrė ir išspaudė savo šlykščią šypseną. Šie žodžiai tiesiog trenkė lyg žaibas rudaakiui ir Jis pradėjo eiti link Jo, supratau, jog tuojau gali įvykti tragedija.

- Nereikia! Prašau! - sulaikiau Meiną už rankos, laikiau Jį iš visų jėgų. Kelias sekundes Jis nė neketino paleisti nepažįstamojo iš akių, tačiau pasidavė man.

- Kas čia darosi? - paklausiau. - Kas Jis toks? Kodėl Tau grasino? - kamantinėjau.

- Nereikia, prašau, - atsakė.

- Kalbėk! Kodėl nuo manęs viską slepi? - sušaukiau.

- Melavau Tau, pasakiau ne viską, - pradėjo ir nusisuko. - 'Pilvas', tokia yra Jo pravardė, yra mafijos tėvas, Jis valdo viską, absoliučiai viską. Žmonės užimantys tokią vietą negali tiesiog imti ir išeiti viską palikę. Darbas arba mirtis, tokia yra vadovų priesaika.

- Bet kuom čia dėtas Tu? - nesupratau.

- Visame šitame versle Jis nėra vienintelis vadovas, prieš keletą metų Jis pasirinko mane valdyti dalį Jo verslo. Buvau tiesiog tobulas Jam, Jis mylėjo mane kaip sūnų. Sunkiausias užduotis patikėjo man, nes žinojo, kad padarysiu geriausiai. Ir aš taip pat daviau šią priesaiką. 'Pilvas' ne iš tų, kurie atleidžia išdavikams.

Manyje tarsi kažkas trūko, negalėjau patikėti, ką išgirdau, jaučiau, kaip pasidarė bloga.

- O Dieve, vadinasi Tu...

- Negalėjau Tau pasakyti viso šito anksčiau, atleisk, - pradėjo teisintis.

- Mes negalime būti kartu, tai neįmanoma. Aš bijau ir nenoriu Tavęs, Tavo gyvenimas baisus ir aš tikrai noriu išeiti, - neišlaikiusi išsiliejau.

- Užsičiaupk, - piktai nutildė mane. - Nieko nesupranti, esi tik išlepinta Tėčio dukrelė, kuriai niekas nerūpi. Nereikėjo ieškoti Tavęs, padariau didžiausią klaidą gyvenime. Nori išeiti? Tai kodėl vis dar esi čia? Išeik, išeik iš mano gyvenimo, - pakėlęs toną išrėžė ir rankos mostu parodė į kelią už manęs, kuris vedė į nežinią. Meinas atrodė visiškai sugniuždytas, tačiau tikrai nenusipelniau tokių žodžių.

Kelias sekundes negalėjau atsigauti nuo to, ką išgirdau iš Jo lūpų, to tikėjausi mažiausiai. Niekas niekada nepasakė man tokių žodžių. Ir Jis buvo ne bet kas, Jis buvo vaikinas, kurį tikrai mylėjau, mano pirmoji meilė. Galvojau, kad Jis yra kitoks, kad niekada negalėtų manęs įskaudinti. Visada tikėjau, kad viskas išsispręs, Jis mane privertė tuo patikėti. Puikiai supratau, kad mano žodžiai Meiną labai įskaudino, bet kitaip negalėjau, pasakiau viską, ką galvojau, emocijos paėmė viršų ir aš nesusilaikiau.

Žiūrėjau į Jį tuščiu žvilgsniu ir tik po kiek laiko suvokiau, jog esu visiškai nebereikalinga. Norėjau tiesiog nuo visų pabėgti, dingti iš visų gyvenimo. Buvau sužeista nuo to, kas vyko aplinkui. Paskutinį kartą pažiūrėjau Jam į akis, kurių vyzdžiai vis dar buvo išsiplėtę. Tiesiog apsisukau ir nuėjau keliuku, kuris turėjo vesti į sanatoriją. Buvo tamsu ir man buvo visai tas pats, jog vaikštau viena vidurnaktį.

*

- Duokite 'Winstono' mėlyną, - pasakiau padavėjai, kuri į čekį jau įmušė vermuto butelį ir tas pačias mėlynas cigaretes. Ištraukusi suglamžytą kupiurą padėjau ant stalo ir greitai įsidėjau cigaretes į kišenę, o butelį pasiėmiau į rankas. Tą akimirką norėjau viską pamiršti, nieko daugiau. Puikiai supratau, jog nei alkoholis, nei cigaretės neišspręs mano rūpesčių, tačiau dabar tai atrodė vienintelis išsigelbėjimas. Visiškai nerūpėjo, jog kažkas gali manęs ieškoti ar pamatyti gatve vaikštančią vienišą merginą.

Visai netoliese, galbūt už kilometro ar mažiau, buvo jūra. Ji man visada reiškė labai daug, užaugau su ja ir jau žinojau, kas visada bus pasiruošusi manęs išklausyti. Žvelgdama į horizontą jaučiuosi tokia maža, tokia trapi būtybė, jei tik galėčiau, visą savo gyvenimą praleisčiau ant vandens. Tai nepakartojamas jausmas, kuris tiesiog užpildo sielą, įprasmina visą gyvenimą. Bangų ošimas tai tarsi melodija, nuo kurios niekada nepaskaus galva.

Atsisėdau visai netoli jūros, smėlis jau buvo šaltas, tačiau tai buvo nė motais. Atsidariusi butelį vienu gurkšniu išgėriau vieną ketvirtąją martinio. Pajaučiau, kaip mano kūnu keliauja deginantis alkoholio skonis. Po penkiolikos minučių buvau jau beveik ištuštinusi visą butelį, niekada negalvojau, jog tai išvis įmanoma man, bet tas skausmas viduje nugalėjo visas mano baimes ir abejones. Jaučiau kaip alkoholis trenkė man į galvą ir kaip ta užsidariusi, jautri mergaitė išsilaisvina. Vaizdas, kurį mačiau prieš save ir aplinkui jau pradėjo lietis, tai man kėlė neapsakomą juoką. Staiga pajaučiau, kaip mano veido mina pasikeitė prisiminus šios dienos įvykius. Savo striukės kišenėje susiradau telefoną ir pradėjau ieškoti nežinomo numerio. Sunkiai ieškodama to paties numerio pagaliau jį radau, tam tikrai prireikė nemažai pastangų. Dabar kuo puikiausiai galėjau suprasti, kokiais kvailais žmonėmis padaro alkoholis. Paspaudusi skambinimo mygtuką į ekraną žiūrėjau tol, kol jis nepaskelbė apie pokalbio pradžią.

- Nekenčiu Tavęs, sudaužei mano širdį ir palikai mane visiškai vieną, - šaukdama į telefono ragelį pradėjau. - Net neįsivaizduoji, ką Tau jaučiu, - visiškai apgirtusi pasakiau.

- Tu girta, - pasigirdo juodaplaukio balsas. - Kur esi?

- Esu Ibizoje ir tuojau eisiu maudytis, - pasakiau nesuprasdama kodėl. - O Tu tikriausiai žaidi savo gaudyk ir šaudyk žaidimą, - klausiamai tariau.

- Labai prašau, pasakyk, kur esi, - prašė Meinas. - Maldauju Tavęs, nedaryk jokių kvailysčių, - susijaudinęs pasakė.

- Darysiu kaip tik tai, ką norėsiu ir neįsakinėsi man, - atsikirtau. Su lyg šiais žodžiais svirduliuodama atsistojau ir palikau ant smėlio telefoną, kurio pokalbis dar nebuvo pabaigtas.

- Šūdas, - pasigirdo kitame telefono gale tačiau tai man jau neberūpėjo.

Iš kitos kišenės išsitraukiau savo cigaretę ir užsidegusi ją įsidėjau į burną. Buvo taip gera ir lengva, jog nepajaučiau, kaip mano pėdas jau skalauja vėsus jūros vanduo..