Šviesa Tamsoje

30

Atsidariau savo kambario duris ir palikusi tašę ant žemės nuėjau prie lango. Buvau visa permirkusi. Nuo mano plaukų varvėjo vanduo, o rūbai buvo visiškai šlapi. Lauke smarkiai lijo ir aš kaip visada nepasiėmiau savo skėčio. Tačiau tą momentą nesiskubinau eiti namo, eidama norėjau apmąstyti viską, kas aplinkui supa mane. Kad ir kiek blogų dalykų supo mane, turėjau surasti tą vieną priežastį šypsotis.

Vis dar negalėjau patikėti kas įvyko mokykloje. Tikėjausi ir norėjau tikėti, kad mano mokytojui viskas bus gerai. Po šio įvykio visi liko sukrėsti.

- Ar galiu užeiti? - pasibarškindamas ir praverdamas duris tyliai paklausė Tėtis.

- Žinoma, tačiau kodėl nesi darbe? - nustebusi pasiteiravau.

- Norėjau pabūti su Tavimi, todėl pasiėmiau laisvadienį, - atsakė.

- Kaip miela, Tėtuk, - atsakiau ir priėjusi apsikabinau.

- Atleisk man už viską, Ebe, - pasakė Tėtis.

- Neatsiprašinėk, Tu turėtum man atleisti, - atsakiau ir dar stipriau apsikabinau Tėtį, kuris vis dar buvo apsirengęs juodą kostiumą. Jis buvo mano vienintelė priežastis šypsotis, visada tai žinojau.

*

Mane prikėlė nežmoniškai garsus žadintuvo cypimas.

- Nekenčiu mokyklos, - suvapėjau sau po nosimi ir pašokau ruoštis. Greitai nusiploviau veidą, išsivaliau dantis, šiek tiek pasidažiau ir apsirengiau. Po kelių minučių jau stovėjau virtuvėje ir valgiau Tėčio paruoštus pusryčius.

- Kaip Tau išeina visada taip skaniai pagaminti maistą? - pagyriau.

- Patirtis, dukrele, - atsakė Tėtis ir užsigėrė kavos. - Velnias, jau turiu važiuoti, - staiga pasakė.

- Palauk! Ar nuveši mane iki mokyklos? - paklausiau.

- Jei nori, kad paveščiau, kuo greičiau eik į mašiną, negaliu vėluoti, - sušuko.

- Jau lekiu, - atsakiau ir įsidėjau paskutinį omleto kasnį į burną. Užsigėriau arbata ir nuskubėjau pas Tėtį į mašiną. Nekenčiu, kai viskas vyksta greitai.

- Kokia pirma pamoka? - pasiteiravo Tėtis.

- O Dieve.. Istorija, - sustingusiu balsu pasakiau.

- Nesupratau.. Ar kažkas ne taip?

- Ah. Visiškai pamiršau pasakyti, jog vakar Ponas Lemisteris susmuko klasėje, problemos su koja, Jį išvežė greitoji, - atsakiau.

- Blogos naujienos iš pačio ryto, - tarė. - Ir kas gi pavaduos Poną Lemisterį?

- Rimtai, visiškai apie tai nepagalvojau, - atsisukau į Tėtį ir atsakiau. - Šiandiena viską sužinosiu.

Kai Tėtis sustojo prie mokyklos pabučiavau Jį ir padėkojusi atsisveikinau. Į pamoką vėlavau jau 5 minutes ir tai man visai nepatiko. Jei Poną Lemisterį pavaduos naujas mokytojas ar mokytoja, turiu sudaryti gerą pirmą įspūdį. Ir tikrai taip, visiškai susimoviau....

Šiaip ne taip užlipau į trečią aukštą ir tamsiu koridoriumi nuėjau į paskutinį kabinetą. Buvau ne viena, kuri vėluoja, dar keli mokiniai taip pat nuėjo į kitą koridoriaus galą. Pasibarškinau ir įėjau vidun.

- Labas rytas, - mandagiai atsakiau.

Prie pat lentos nugara stovėjo nusisukęs vyras. Jis buvo aukštas, tamsių plaukų ir dėvėjo marškinėlius, kurie buvo sukišti į kelnes. Ant dešinės rankos taip pat pastebėjau laikrodį. Jis lėtai atsisuko į mane.

Nuščiuvau. Pradėjau drebėti. Negalėjau patikėti savo akimis.

Labai tikiuosi, kad tai tik sapnas iš kurio greitai pabusiu.