Šviesa Tamsoje

25

Atsikėliau apie dešimtą valandą ryto. Užmigau žiūrėdama komediją, kuri buvo visiškai nejuokinga. Tiesa, galbūt ir kėlė juoką, tačiau manęs tai neveikė. Apsnūdusi patraukiau antklodę ir lėtu judesiu pakilau iš lovos. Atsisėdusi ant lovos krašto minutėlę kažką masčiau, tikriausiai pati nesupratau ką. Už lango buvo apsiniaukę, bet lauke buvo visai šilta - tipinė pavasario pradžia. Atsistojusi nuėjau prie veidrodžio ir nuo riešo nusiėmusi juodą plaukų gumelę susirišau plaukus. 

- Privalau pabaigti mokyklą šiais metais, - tyliai sau sušnabždėjau po nosimi. Kad ir kaip buvo sunku, tačiau negalėjau pasiduoti. Meinas nebūtų šito leidęs. Įsispyrusi į priekinių pirštų nedengenčias šlepetes nuėjau prie savo rašomojo stalo. Atsidariau pirmąjį stalčių ir pasiėmiau visą mėnesį nevartytą istorijos vadovėlį. Šiais metais taip pat ruošiausi laikyti ir istorijos egzaminą, kad galėčiau įstoti į norimą universitetą, bet nebežinojau ar pajėgsiu. Egzaminai niekada nebuvo lengvi, o ypač šitas. Blogiausiu atveju galėsiu laikyti egzaminus po pusės metų, galvojau. Neįtikėtina, kaip greitai gali pasikeisti visi planai ir pats gyvenimas. Jei kas nors man būtų pasakęs, jog nutiks kažkas panašaus, būčiau tiesiog garsiai nusijuokusi. 

Pasiėmusi vadovėlį nuėjau link savo lovos ir atsisėdau, pradėjau skaityti. Nepraėjo nei 5 minutės, kaip sviedžiau knygą į kitą pusę ir giliai atsidusau.

- Kada visa tai baigsis? - klausiau savęs susiėmusi už galvos. Neišėjo negalvoti apie tai, kas vyksta. Netikėtai suskambo mano telefonas. Iš tikrųjų, ne taip ir netikėtai. Jis skamba jau kelias dienas, tiesiog aš visus ignoruoju ir nekreipiu dėmesio. Akys lakstė po kambarį ir žvilgsniu ieškojo blyksinčio ekrano. Pagaliau! Telefonas buvo padėtas ant spintelės ir aš greitu žingsniu nuėjusi pažvelgiau į ekraną. Skambino mano geriausia draugė Ave, vienintelė, su kuria galėjau pakalbėti apie begalę dalykų. Ji gyveno netoli manęs ir nepaisant šito nesimatėme tikrai ilgai. Privalėjau atsakyti į Jos skambutį.

- Ave? - pakėliau.

- Ebe! Ar Tau viskas gerai? - pasiteiravo draugė.

- Na, būna ir geriau, o jei atvirai tai blogai, - atsidususi pasakiau.

- Suprantu Tave, kiek daug Tau teko iškęsti, nenusipelnei šito, - liūdnu balsu pasakė. - Privalome susitikti, Tau dabar tikrai reikia tikro draugo, kuris suprastų ir išklausytų Tavęs. 

- Būtų tikrai šaunu, pasiilgau Tavęs, - pasakiau.

- Susitikime 'MERmeto namuose', ką manai? Jie pardavinėja tobulą mangų kokteilį, Dievaži, niekur tokio nerasi! 

- Ave, prajuokinai, - pasakiau ir nusikrenkščiau. - Gerai, būsiu ten po valandos, ačiū, kad paskambinai.

- Visados, drauge, iki, - atsakė.

- Viso, - atsisveikinau.

Privalėjau prasiblaškyti, visa dabartinė atmosfera tiesiog slėgė mane, nebegalėjau tvertis savo kailyje. Jaučiausi laiminga, kad nesu pamiršta, kad turiu tikrą draugę šalia savęs. Per visus rūpesčius visiškai pamiršau Avę ir kaip Jos pasiilgau. Nieko nelaukdama nuskubėjau praustis ir rengtis. 

Pravėriau savo spintą, kurioje kabėjo nemažai rūbų. Pasiėmiau šviesiai mėlynus džinsus ir juodą maikutę trumpomis rankovėmis. Greitai persirengusi užsipurškiau šiek tiek mėgstamiausių savo kvepalų ir išsiruošiau eiti. Prieš išeidama dar spėjau įsimesti striukę į savo mėgstamiausią juodą tašę. Orai mano mieste visada buvo nenuspėjami. Čia niekada negalėdavai ko nors suplanuoti. Pamenu, kuomet dar būdama visai maža su savo klase turėjau važiuoti į nuostabų sodą, kuris buvo pilnas gėlių ir kitų neapsakomai gražių augalų. Kelionę mokytoja suplanavo prieš savaitę, kartojo, jog praneša pasakišką orą. Deja, bet atėjus kelionės dienai teko išvyką atšaukti, nes visą dieną be proto lijo ir žaibavo. O kiek ašarų tada buvo.. 

Atėjau, kaip visada anksčiau, o Ave, kaip visada vėlavo. Nemėgau, kai kas nors vėluoja, tai erzino mane, tačiau buvau prie to pripratusi. Žinojau, kad Aves nepakeisiu, o ir nesistengiau, juk visi esame skirtingi ir mąstome kitaip, bet vis tiek nesupratau kodėl žmonės tokie nepunktualūs. 

- Ebe! - kažkas sušuko už mano nugaros. Tai buvo mano draugė, atpažinau. Ji pribėgo prie manęs ir stipriai stipriai mane apsikabino. - Kaip pasiilgau Tavęs, - pasakė ir suspaudė.

- Aš irgi, tikrai pasiilgau, - atsakiau ir nusišypsojau.

- Papasakok man viską, kaip visa tai įvyko, išsipasakok, - pradėjo atsisėdusi. 

- Nepyk, tikrai nenoriu apie tai kalbėti. Aš gyva, sveika ir dabar noriu tiesiog viską pamiršti, - nusukusi galvą pasakiau.

- Atleisk, nepagalvojau, viskas gerai, - sureagavo.

Praėjo kelios valandos kavinėje. Turėjome tiek daug viena kitai papasakoti. Kalbėjomės apie šeimą, mokyklą, kitus draugus, keliones ir pramogas. Per visą tą laiką išgėrėme apie 3 kokteilius ir tikriausiai būtumėm kartojusios dar kartą, tačiau Ave turėjo vykti į oro uostą pasitikti šeimos draugų. Būnant kavinėje man taip pat skambino Tėtis, klausė ar man viskas gerai. Jis vis dar pyko ant manęs, jaučiau tai.. 

Kai atsisveikinau su Ave, išėjau pasivaikščioti į netoliese esantį parką. Vaikščiojau ratais ir galvojau apie Meiną. Bandžiau įsivaizduoti, ką Jis jaučia ir ar pasiilgo manęs. Jis niekada nepaliko mano minčių. Atsikeldavau galvodama apie Jį ir užmigdavau su tomis pačiomis mintimis. 

Sutemo. Ruošiausi eiti namo. Buvo labai gražus vakaras, leidžiantis saulei visas dangus buvo apšviestas neapsakomo grožio pašvaiste. Pasukau eiti maža gatvele, kurioje niekada nebuvo daug žmonių. Staiga pajaučiau, kaip stipri jėga paima mane už rankos ir nusitempia už aukštų krūmų. Spėjau pamatyti, kad tai tamsius drabužius dėvintis vyras. Savo vienos rankos alkūnę jis laikė prispaudęs man prie kaklo, o kita ranka prie smilkinio prirėmė pistoletą. Priešinausi savo abejomis rankomis bandydama patraukti jo ranką nuo savo kaklo. Širdis tiesiog šokinėjo, o kvėpavimas padažnėjo. 

- Penktadienį liudysi prieš Meiną, - pasakė. - Pateiksi Jam kaltinimus dėl pagrobimo. Pasakysi, jog Tau davė kažkokių vaistų ir kad nepameni jokių kitų detalių, - pabaigė. Atpažinau jo balsą, tai buvo tas pats šlykštus tipas, kuris lemtingą dieną, kuomet susipykau su rudaakiu, buvo nusitaikęs į Meiną. 

- Nedarysiu šito, - muistydamasi pasakiau. 

- Darysi, dar ir kaip darysi, - nusijuokdamas pasakė. - Kitaip žinai kas bus? Stebuklingai mirs visi Tavo brangūs žmonės. Manau pradėsime nuo Tavo Tėtuko, žinoma, leidžiu rinktis, - šaipėsi. Mano kūną perverė skausmas ir didelė baimė. Po kelių sekundžių jis paleido mane ir aš staigiai atsisukau. Jis vis dar stovėjo nusitaikęs šautuvu į mane. 

Buvau teisi, tai buvo tas pats tipas. Puikiai prisiminiau jo randą ant kairės veido pusės, galėjau tai matyti net tamsoje. 

- Turi lygiai keturias dienas, mes dar sugrįšim, - pasakęs įsidėjo ginklą į galinę kelnių kišenę ir dingo tamsoje.