Šviesa Tamsoje

15

- Eime, greičiau, - rimtu tonu pasakė M ir persibraukė ranka per veidą.

- Kur?! Kas vyksta? - sumišusi paklausiau.

- Tuojau pat! Nebėra laiko! - sušaukė.

Meinas pasiėmė mane už rankos ir vedėsi paskui save link mašinos, labai skubėjo.

Visiškai pasimečiau. Kur vėl važiuosime? Visa tai man labai nepatiko, jaučiau.. Mano mintis tik patvirtino garsas, kuris sklido iš lauko. Išgirdau mašinos garsus, kuri staigiai sustojo prie namo, kuriame buvome Mes. Vos tik išėjome pro vartelius kelią Mums pastojo vyras, kuris jau buvo brandaus amžiaus. Jis buvo apsivilkęs mėlynus marškinėlius, juodas kelnes ir juodus batus. Visiškai neįsidėmėjau Jo veido.. Vyras buvo žemesnis nei M, tačiau aukštesnis nei aš. Meinas dar stipriau suspaudė mano ranką ir net neketino manęs paleisti.

- Paleisk Ją, bjaurybe, - pasakė nepažįstamasis ir savo judesiais bandė parodyti, jog niekur neleis eiti.

M išsitraukė savo pistoletą ir staigiai nusitaikė į vyrą. Negalėjau patikėti, kas vyksta. Širdis ėmė daužytis.

- Prašau, baik, nedaryk to, maldauju, - pradėjau prašyti ir jaučiau kaip akyse pradeda kauptis ašaros.

- Pasitrauk iš kelio arba pasigailėsi, - su neapsakomu pykčiu pasakė M ir visiškai nekreipė dėmesio, ką Jam sakiau. Vyras net neketino trauktis. Viena mano pusė buvo dėkinga Jam, kad nori išgelbėti mane, tačiau kita visiškai nenorėjo šito. Staiga pagrobėjo telefonas pradėjo skambėti ir sulyg tuo garsu Jis iššovė. Peršovė vyrui koją. Garsas buvo toks stiprus, jog girdėjosi per visą kvartalą. Susiėmiau už burnos, pradėjau verkti. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi kaip baisiausiame košmare. Negalėjau nusiraminti.

- Kodėl taip padarei?! Esi monstras, nenormalus! - pradėjau klykti ir bandžiau išsilaisvinti iš Jo gniaužtų. Kraujas tiesiog pradėjo plūsti iš vyro kojos, Jis aimanavo ir raitėsi iš skausmo. Norėjau Jam padėti ir tuo pačiu pabėgti. - Paleisk mane, nenoriu Tavęs, paleisk! - rėkiau. M net neketino manęs paleisti ir pradėjo tempti mane iki savo mašinos.

- Paleisk! - šaukiau verkdama. Jis su savo kūnu prispaudė mane prie mašinos ir piktu žvilgsniu įsižiūrėjo į mano akis.

- Nusiramink arba bus dar blogiau, - pasakė.

- Baik! - nepasidaviau ir nustūmiau Jį nuo savęs. M pagaliau nuleido rankas ir atsitraukė nuo manęs.

- Lipk į mašiną, - pasakė.

- Mes negalime Jo čia palikti, Jis gali mirti, - verkdama pasakiau.

- Pasakiau lipti į mašiną, aš viskuo pasirūpinsiu.

Atsidariau mašinos dureles ir įlipau. Mane krėtė šaltis, buvo labai bloga. Tas vaizdas stovėjo mano akyse, negalėjau jo pamiršti. Mintis, jog kažkas dėl manęs taip galėjo aukotis dar labiau kankino mane. Per langą pamačiau, kaip pagrobėjas su kažkuo kalba. Pabaigęs pokalbį Jis iš telefono išsiėmė kortelę ir įsidėjo ją į kišenę.

- Kažkam šiandiena nusišypsojo laimė, greitai būsi namie, - įlipęs pasakė.