Šviesa Tamsoje

56

Vyras su nudegimo žyme ant riešo atlaisvino mano rankas ir nuėjo į tualetą, kuris buvo šalia mano kambario. Žinojau, jog šitaip elgtis nedera ir tai, jog jei man nepavyks pabėgti aš būsiu pasmerkta. Šis vyras nebuvo iš tų švelniųjų, jis buvo tas tikras blogo žmogaus apibūdinimas. Jam tikrai nerūpėjo ką aš jaučiu, ar man skauda ir galų gale aš esu mergina. Tamsiaplaukis vieną kartą jau buvo apgynęs mane nuo jo isteriško priepuolio, tačiau dabar jo nebuvo. Nebuvo ir man nereikėjo, aš privalėjau su tuo susitvarkyti viena, nes kad ir kaip buvo galima romantizuoti mūsų trumpą ryšį, jis taip pat neketino paleisti manęs.

Kuomet išgirdau iš tualeto sklindančios čiurkšlės garsą aš nusiėmiau raištį nuo savo akių ir lėtai atsistojau. Pasijaučiau taip, lyg tris savaites būčiau gulėjusi lovoje ir nekėlusi kojos. Mano pirmieji žingsniai buvo labai skaudūs ir nedrąsūs, bet aš vis greičiau ir greičiau pradėjau judėti tikslo link. Kiek galėdama greičiau nusileidau į pirmą aukštą ir pasileidau bėgti prie centrinių durų. Nepadariau tos pačios klaidos kaip pirmąjį kartą ir nepasirinkau šoninių durų. Nuleidusi rankeną iš karto atidariau lauko duris, o faktas, jog jos buvo visiškai neužrakintos dar kartą įrodė man, kad einu teisinga linkme. Tačiau kvailumas tai ar didelė klaida? Vos tik atvėriau duris, mano akis apgaubė neįtikėtino dydžio spindulio ryškumas. Apakau. Žinoma, juk saulės šviesos nemačiau jau kelias dienas. Tamsa visada mane gąsdino. Kai jau šiek tiek pradėjau atgauti savo regėjimą, pamačiau, jog namas, kuriame buvau įkalinta stovėjo vienut vienutėlis visame kvartale. Aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Aplinkui namą įžiūrėjau stovinčius kelis krūmus, tvorą, kuri gaubė namą. Pats namas buvo tikrai nemažas, galėčiau pridurti, jog net šiek tiek prižiūrėtas. Nelabai toli pastebėjau esantį miškelį, kurį ir pasirinkau savo kelionės tikslu. Atsidariusi tvorelės dureles pradėjau bėgti į miškelio pusę. Vis dar sunkiai vilkau savo suragėjusias kojas ir meldžiausi, kad mano planas pavyktų.

- Sustok! - staiga išgirdau ir krūptelėjau. Nesitikėjau, jog turiu labai daug laiko, tačiau naiviai galvojau, jog jis trumpam mane pamiršo.

- Gelbėkit!! - jau atsitokėjusi pradėjau šaukti. Nenorėjau net žinoti to, ką jis šiuo metu galvoja apie mane. Vis dar bėgau, rodėsi greičiau ir greičiau. Smėliuotu žvyrkeliu stengiausi kaip įmanydama padidinti savo greitį, tačiau jėgos po truputį pradėjo silpti. Jėgos silpo, bet aš nepasidaviau ir toliau bėgdama link miškelio meldžiausi, kad atsirastu bent vienas žmogus arba mašina.

Nespėjusi nubėgti nė pusės kelio aš supratau, kad jis yra visai šalia manęs, jo žingsniai buvo visai čia pat. Pagrobėjas netruko sugriebti mane už rankos.

- Kale tu, - pasakė ir bandė mane sutramdyti, kai aš iš visų jėgų pradėjau muistytis.

- Paleisk mane! - šaukiau ir nepasidaviau. Buvome du žmonės, kurie kovojo už savo teisybę.

Aš muisčiausi taip stipriai, jog nepastebėjau už manęs ant žemės gulinčio akmens ir užkliuvau. Tuo momentu jis specialiai paleido mane ir aš nukritau ant savo dešinės rankos mentės. Nežmoniškas skausmas perėjo per visą kūną ir aš suaimanavau. Prasimerkusi pasižiūrėjau į vienintelį dalyką, kurį galėjau matyti pas pagrobėją - jo akis. Jos džiaugėsi mano kančiomis. Pajaučiau, kaip iš skausmo nenumaldomai pasirodo ašaros.

- Štai kas nutinka, kai manęs neklausai, - pridūrė ir staigiu judesiu sugriebė mane už alkūnės. - Kelkis! - sušaukė.

- Man skauda!! - iš skausmo sulinkau ir rydama savo ašaras stengiausi negalvoti apie pasekmes.

Jis tiesiogine to žodžio prasme tempė mane atgal. Mano dešinė ranka skaudėjo taip stipriai, jog ėjau alpdama.

- Tuojau sužinosi, ką reiškia mane erzinti, - per sukąstus dantis pasakė.