Šviesa Tamsoje

62

Nenutuokiu kiek valandų ar dienų praėjo nuo paskutinio mano gėdingo bandymo pabėgti ir dar didesnės gėdos akistatoje su Meinu. Aš vis dar guliu ant čiužinio, o viena mano ranka nevalingai trukčioja nuo bandymo ją išlaisvinti. Aplink mane taip pat nesimato vyro, kuris prieš tai mane saugojo, iki kol nesuvariau jam man skirto švirkšto.

Mano gili žaizda rodosi gyja, nes jaučiuosi geriau. Turėjau susiprasti kad Meinas nepadarytų man nieko blogo ir kad šie vaistai turėjo tik padėti sveikti. Tačiau manyje suveikė savisaugos instinktas. Iki pat dabar jaučiuosi taip, lyg negalėčiau atsipalaiduoti. Nenorėjau būti čia per prievartą. Visada nemėgau, kai mane kas nors varžo. Prakeikiu šitą jausmą.

Vieną kartą per parą jie man leisdavo nueiti nusiprasusti arba tiek, kiek paprašydavau. Buvau aprūpinta net švariais rūbais. Bet tai negelbėjo, vis tiek jaučiausi purvina. Tiek vidumi, tiek išore. Negalėjau susiprasti kuo tapau per visus šitus mėnesius. Nesupratau, kaip kažkas gali šitaip žaisti su žmonių likimais. Ir viskas vardan ko?

- Prašau, atrišk mano ranką, - paprašiau vyro, kuris su savo telefonu rankoje kažką skaitė jau 2 valandas. - Bent jau atlaisvink.

Jis nė nekrustelėjo.

- Ar girdi ką sakau? Išeisiu iš proto! - surėkiau jam ir pasimuisčiau visu kūnu.

Iš nervų akyse susikaupė ašaros.

Jis šiek tiek pasuko galvą į mano pusę bet ir tai jo nesujaudino.

- Aš nė nenutuokiu kiek laiko šitaip sėdžiu, aš nebejaučiu savo kūno, - vėl pasakiau. Užsimerkusi prisiminiau savo pirmą kartą, kuomet buvau pagrobta. Buvo neįtikėtina kad visa istorija ir vėl kartojasi.

- Palik mus vienus, - staiga pasigirdo pažįstamas balsas. Vyras nieko nelaukęs paliko patalpą, o aš pakėliau savo akis ir pamačiau Meiną stovinti netoli manęs ir žiūrinti tiesiai į mano silpną kūną. Greitai nusukau akis. Negalėjau išlaikyti žvilgsnio.

Akies kampu matau kaip jis artinasi prie manęs. Po paskutinio mūsų susitikimo bijojau mūsų sekančios akistatos. Pasitrinu savo akis ir nusivalau nosį. Meinas priėjęs atsisėda šalia manęs, ant žemės, ant mano čiužinio. Pajaučiu lengvą alkoholio dvelksmą. Esu vis dar nusisukusi nuo jo. Žvelgiu į tolumą savo tuščiu žvilgsniu.

- Kodėl viskas turėjo taip atsitikti? - paklausė jis.

Tyla.

Nežinojau, kaip į visą tai reaguoti.

- Paleisk mane, aš galiu apsisaugoti pati. Juk negali laikyti manęs čia per prievartą, - greitai atsisukau ir susikaupusi pasakiau.

- Galiu, jei tik taip įmanoma tave apsaugoti, - pasakė jis žiūrėdamas tiesiai ir nė neatsisukdamas.

- Ar negirdi ką sakau? Išvažiuosiu iš čia, paliksiu viską, baigsiu studijas kitur, niekas manęs neras! Žinau, kad būsiu saugi! - pakeltu tonu pasakau.

- Nenutuoki, kas jie per žmonės... Visų pirma aš pats viską sutvarkysiu, - vėl pasakė.

Staigiai atsilošiau ir nervingai pajudinau savo įkalintą ranką.

- Juk supranti, kad laikai mane čia per prievartą, taip? - susijaudinusi pasakiau.

- Neturiu kito pasirinkimo, neprašyk manęs to, - vėl atsakė.

- Tu turi visus prakeiktus pasirinkimus! Bet pasirinkai čia įkalinti mane, šitoje prakeiktoje patalpoje ant šito purvino čiužinio! Aš beveik nejaučiu savo rankos! Turėsi vėl greitai vežti mane į ligoninę, - išrėkiau.

- Jeigu nori, kad išgirsčiau tave, turi laikytis mano taisyklių, - pasakė Meinas.

- Velniop tavo taisykles! Įrodei man, jog neverta tavimi pasitikėti nuo pat pradžių! Melavai man, - pridūriau.

Iš jo negavau jokio atsakymo. Vienu momentu atrodė, jog jis su savo mintimis kažkur kitur.

Po kelių sekundžiu nuo stojusios pauzės jis atsisuko į mane ir prisislinko arčiau. Jaučiau kaip jo ranka liečiasi prie manosios.

- Noriu tavęs, - pasakė man. - Visos.

Mano kūnu nuėjo šiurpas, o širdies pulsas padidėjo. Šie Meino žodžiai manyje vėl pažadino jausmus, kurių bijojau net pati.

Atsisukau į jį ir sutikau Meino žvilgsnį. Mano akys nukrypo į jo krūtinę, į baltus marškinius.

- Atėjau čia be ginklo, - pasakė jis. Tai manyje pažadino pyktį. Jis ir vėl galvoja, jog pasinaudosiu padėtimi ir paleisiu kulką tiesiai į jo širdį.

Vos akyse susikaupė ašaros, nusisukau nuo jo. Tuo pat metu jis staigiai suėmė mano veidą ir pabučiavo mane užlaikydamas bučinį ir laukdamas mano atsako.

Mano pulsas padidėjo dar labiau, nesitikėjau šito, nors turiu pripažinti, jog giliai širdyje troškau to labiau už viską. Tai mane atpalaidavo. Aš ir vėl pasidaviau jam. Atsakiau į Meino bučinį ir nesustojau. Pradėjau jausti jo rankas ant savo kaklo, pečių, rankų ir talijos. Jis nesustojo ir prisislinko prie manęs dar arčiau. Su ta pačia ranka paglostė ir atmetė mano plaukus. Į savo delną jis paėmė mano laisvą ranką ir uždėjo ją ant savęs. Jis godžiai bučiavo mane, o aš atsakiau jam tuo pačiu.

- Tikrai einu dėl tavęs iš proto, - pasako man.

Tai mane sugraudina. Rodos suprantu jį, tačiau negaliu suprasti kodėl aplink jį tiek daug melo.

Meinas pradeda bučiuoti mano kaklą, o aš atsilošiu. Malonumo ir euforijos banga pradeda užlieti mano kūną. Rodos taip ilgai to nejaučiau.

Įsikniaubiu jam į plaukus, kai jis savo ranka prilaiko mane. Pajaučiu, jog jam vis dar sunku valdyti ranką, kurią peršoviau. Tuomet mane vėl užplūsta kaltės jausmas, bet jau neparodau to.

Malonumas vis labiau ir labiau užvaldo mano kūną ir aš noriu daugiau. Jaučiu kaip Meinas taip pat išsiduoda, jog jam negana.

Ta pačia ranka jis bando atsegti džinsų sagą ir prasibrauti toliau. Tuomet aš sulaikau jo ranką.

- Aš taip negaliu, - užvaldžius protui pasakau.

Sėdžiu čia prirakinta ir įkalinta jo dėka. Dėka to, kuris mane apgaudinėjo visą šį laiką. Kuris nesakė man tiesos ir kuris tiesiog įskaudino mane. Mano širdis sako, jog jis nekaltas, bet nuo dabar turėčiau klausyti proto.

Su šiais žodžiais jis sustojo. Nuleidęs galvą kažką pamąstė ir atsistojo. Jis šiek tiek susvirduliavo ir nuėjo link durų vėl palikdamas mane vieną.

Vos tik jis išėjo, apsiašarojau. Negalvojau, kad po šitokio mano sprendimo man taip skaudės.