Šviesa Tamsoje

5

Ryškus saulės pliūpsnis pažadino mane. Nuo gulėjimo labai skaudėjo kojos, nevaikščiojau gal 18 valandų. Ant savo veido pajaučiau uždžiūvusias ašaras, pabandžiau nusivalyti. Dėl didelio streso išvis nenorėjau valgyti. Stebėjausi, kaip dar esu gyva.

Vis dar nesupratau, kodėl mane čia laiko. Man niekas taip ir nepaaiškino. Juk mano šeima niekam netrukdė, niekada neįsiveldavo į jokius skandalus. Tikriausiai visi dėl manęs kraustosi iš proto. Pajudinusi rankas pamačiau, jog jos yra atrištos, galiu daryti ką noriu.

- Taip, galiu daryti, bet nedarysiu, nes velniškai bijau, - drebančiu balsu pasakiau. Įdomu buvo tai ar esu viena šitame pastate. Atrodo, jog nieko nesigirdėjo, nė vieno garso. Nutariau atsistoti ir pramankštinti ir taip nutirpusias kojas. Mano laimei, kambaryje buvo nedidelis langelis. Apsidžiaugiau neapsakomai, o kas jei atpažinsiu šias vietoves ir galėsiu pabėgti??? Jau stojausi, tačiau tuo momentu išgirdau greitus žingsnius. Širdis vėl pradėjo daužytis, kaip pašėlusi. O kas jei manęs jau ateina nužudyti? Negalėjau nustoti galvoti apie tai. Vos spėjau atsisėsti, kai durys atsidarė. Tai buvo tas pats vaikinas, apsirengęs juodai ir su juoda kauke.

- Dovanok, kad vėluoju, štai Tavo pusryčiai, valgyk, - pasakė. Nuo kada nusikaltėliai yra tokie mandagūs, pagalvojau. Bet pasidarė geriau, nes žinojau, kad niekas nesiruošia manęs žudyti, vadinasi, vilties yra.

- Ar girdi mane? Nemiegok, čia Tau ne penkių žvaigždučių viešbutis, turi 10 minučių, - pasakė garsiau.

Nieko Jam neatsakiau, nes vėl pradėjau bijoti. Nemėgau, kai kas nors su manimi taip kalba. Tai buvo keistas jausmas, lyg kažkas norėtų užvaldyti mano pasaulį... Užvaldyti visus mano jausmus, mano sielą ir gyvenimą. Suskambo Jo telefonas. Iš Jo veido mimikos pastebėjau, kaip Jis susinervino. Staigiai išėjęs už durų atsiliepė.

- Juk sakiau, kad tokiu metu man neskambintum, aš dirbu, - pasakė kaukėtasis. Atvažiuoti? Dabar? Tokiu metu? Ne ne, tikrai negaliu. Aš juk dirbu, turi mane suprasti. Viso, nebegaliu kalbėti.

Pabaigęs pokalbį vėl įėjo į mano kambarį ir akis nukreipė į lėkštę.

- Tai skelbi bado streiką? - paklausė.

- Nenoriu valgyti, - pasakiau susigraudinusi ir nuleidusi akis į žemę.

- Klausyk, žinau, kaip jautiesi, tačiau privalai valgyti, kitaip tai jau bus ne mano kaltė.

- Ar bent įsivaizduoji, kaip jaučiuosi įkalinta čia tarp keturių sienų? Net nežinau kiek dabar valandų, ką išgyvena mano šeima ir draugai. Ar pats neturi artimųjų. Jei Tavo brangiems žmonėms taip atsitiktų? Išvis net nežinau kodėl visa tai Tau pasakoju. Tau visiškai nesvarbu ar aš valgysiu ar ne, tokie žmonės kaip Tu negali manęs suprasti, - pasakiau.

- Tokios kalbos manęs visiškai nejaudina, Tu net nežinai kiek laiko aš esu visame šitame 'reikale'. Esi ne pirma, kuri tai sako.

- Žinau, labai ilgai taip elgiesi su nekaltais žmonėmis. Tai matosi iš Tavo bejausmių veiksmų iš Tavo tuščio žvilgsnio, iš... Iš Tavo...

- Iš ko? - paklausė. Tu net nematei mano veido, nežinai nieko apie mano gyvenimą, ką išvis gali apie mane pasakyti? Turėtum būti laiminga, kad nesi tokia, kaip aš. Kad neturi tokių draugų ar tokio vaikino, kaip aš.

Tuo momentu atrodė, kas Jis kalba labai rimtai. Jis nuėjo prie lango ir viena ranka pasirėmė. Su lyg ta akimirka pakilo Jo striukė ir aš pamačiau pistoletą. Pirmą kartą savo gyvenime pamačiau ginklą, iš taip arti... Nežinau kodėl, bet pradėjau priprasti prie to. Galvojau, kad Jis nieko man nedarys.

- Ką aš Jums visiems padariau? Kodėl mane čia laikote, kaip kokį gyvulį? - pradėjau rėkti ir apsiverkiau.

- Viskas bus gerai, neverk. Patikėk manimi, - pasakė.

- Atstok nuo manęs!!!! - sušaukiau.

Negalėjau nustoti verkti. Vaikinas greitu žingsniu išėjo iš kambario ir nulipo laiptais. Po šito pokalbio bijojau Jo mažiau, atrodė, jog Jis nėra toks blogas, kaip atrodė. O gal tiesiog norėjo toks atrodyti.. Juk vis dėlto Jis mane pagrobė už nežinia ką. Privalėjau nusiraminti ir laukti... Laukti.. Laukti.