Šviesa Tamsoje

37

Jis žiūrėjo į mane ką tik išlipęs iš savo mašinos. Mes abu stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Prisiekiu, atiduočiau viską, jei tik galėčiau sužinoti, ką Meinas galvoja šiuo momentu. Ir vėl iš naujo įsimylėjau Jį. Įsimylėjau tai, kaip Jis atrodė ir kokia poza stovėjo. Tai kvaila, bet nieko negaliu padaryti. Meinas vilkėjo juodas plėšytas kelnes, kurios puikiai aptempė kojas ir juodą maikutę su odine tamsiai ruda striuke. Kaip puikiai turėtume atrodyti kartu, pagalvojau.

Taip prastovėjome galbūt minutę, kai netikėtai mūsų akių „mūšį" nutraukė iš Meino mašinos išlipusi mergina. Ji nerūpestingai atsidarė mašinos dureles ir iškėlusi galvą pasitvarkė savo plaukus. Iš karto atpažinau Ją. Tai buvo ta pati mokytoja, kuri Džefersone kartu valgė su Meinu. Jos blondiniški plaukai plaikstėsi į visas puses, o suknelės ilgis privertė susimąstyti ar ši vieta būtent tą, į kurią Ji atvyko. Buvo aišku, jog kartu Jie tikrai nesiruošia aptarti mokyklos reikalų.

Ir vėl pajaučiau tą nusivylimo ir skausmo pojūtį savo krūtinėje. Buvau visiškai bejėge. Susinervinusi kuo skubiau nusisukau ir pradėjau eiti toliau. Už savęs dar spėjau išgirsti kaip Jis užrakina mašinos dureles.

- Ir kurgi taip skubi? - kažkas pastojo man kelią. Pakėlusi galvą tik pavarčiau savo akis ir jau norėjau prakeikti šią dieną. Kaip per vieną dieną gali atsitikti tiek daug dalykų?

- Ar niekas Tau niekada nesakė kaip užknisi? - pasiteiravau nustačiusi sarkastišką šypsenėlę.

- Žinai, man tikrai patinka tokios kaip Tu.. Nepasiekiamos, - nusišypsojo Dženis.

- Bet Tu toks, idiotas, nepatinki man, - atsikirtau ir jau norėjau eiti, kai man vėl pastojo kelią.

- Nežinau, kas vyksta tarp Tavęs ir to mokytojėlio, tačiau pažadu išsiaiškinti, - sušnibždėjo man į ausį ir tai privertė mane pasukti galvą į Meino pusę. Galvojau, kad Jo ten senai nebėra, tačiau Jis stovėjo ir žiūrėjo į visa tai, kas vyko čia.

- Rimtai? - atsakiau sarkastišku balsu nusijuokusi.

- Rimtai, brangute, - šyptelėjo ir nuėjo link baro.

- Idiotas, - pasakiau sau ir sugniaužiau kumščius.

//

- Įsivaizduoji, tada Jis man taip ir neparašė, - pavartė akis Rinė.

- Galbūt kas nors atsitiko? - pjaudama vištienos maltinuką paklausiau, kol sėdėjome valgykloje.

- Netikiu. Jis atrašo beveik visada, - atsakė nusivylusiu balsu.

- Nusiramink, juk nėra taip blogai. Dar šiek tiek palauk ir parašyk pirma, vaikinams tai patinka, - atsakiau ir nusišypsojau nežymiai bakstelėjusi draugės ranką.

- O kaip su vaikinais sekasi Tau? Ar kažką turi savo gyvenime? - paklausė ir tada vėl buvau priversta prisiminti viską.

- Neturiu nieko ir dar ilgai neturėsiu, - nusijuokiau ir parodžiau liežuvį.

- Būsi tokia pati kaip mano kaimynė, kuri ištisas dienas leidžia prie lango ir maitina katinus, - pradėjo kvatotis ir aš prapliūpau juokais. Su Rinė visada jaučiausi taip laisvai. Visa mokyklos valgykla tiesiog aidėjo nuo mūsų juoko. Ačiū Dievui dabar vyko pamoka ir buvome čia beveik vienos.

Spėkite kas praleido matematikos pamoką?

Nagi.. Juk visi mėgstame šiek tiek atsipalaiduoti ir laužyti taisykles. Juk gyvename tik kartą, kodėl turime varžyti save? Tai buvo pirmas kartas kuomet tai darėme ir viliuosi, jog paskutinis, kadangi baigiamieji egzaminai nenumaldomai artėjo..

- Žiūrėk! Tai Jis! - šiek tiek sušuko mano draugė, kuomet į valgyklą įžengė aukštas rudų plaukų vaikinas. Jis vilkėjo mėlynus languotus marškinius ir juodą kepurę su snapeliu. Pamatęs mus sėdinčias Jis pamojavo Rinei.

- O Dieve, ar matei? - neslėpdama džiaugsmo suspiegė, kuomet nuleido savo ranką.

- Na va, juk sakiau, kad nėra taip blogai, - paskatinau. - Tu raudonuoji, - pradėjau vėl erzinti draugę.

- Ebe, - užsidengė savo žandus ir tai buvo taip miela.

Visai nelauktai suskambėjo skambutis į pertrauką. Laikas prabėgo taip greitai, galvojau. Jau ruošėmės nusinešti savo indus, kai į valgyklą įsiveržė Berta ir priėjo prie manęs. Vengiau Jos tačiau dabar nepavyko to padaryti.

- Gal gali paaiškinti kas po velnių Tau vakar buvo nutikę? - pristojo.

- Juk sakiau, kad vakar turėjau šiek tiek problemų, - norėjau praeiti pro Ber, bet Jos žodžiai vėl mane sulaikė.

- Žmonės turintis problemų neišsilieja ant nieko dėtų žmonių, - atkirto.

- Ką Tu išvis išmanai apie problemas? Atsiprašiau Tavęs vakar.

- Tik norėjau pasakyti, jog vienintelė iš klasės turėsi perrašyti kontrolinį darbą, - pasakė. - Mokytojas sakė, jog Tavo balas nesiekė reikiamo, - pridėjo gailesčio kupinom akim.

Įsiūtis tiesiog apėmė visą mane ir jau prasibroviau pro Ją.

Išėjusi iš valgyklos tiesiu taikymu pasukau ties Meino kabinetu. Ėjau dideliais ir ryžtingais žingsniais gniauždama kumščius. Puikiai žinojau, kad visa tai, kas dabar įvyks bus žingsnis, kurį senai bijojau žengti. Buvo nesvarbu niekas, norėjau išdaužyti viską aplinkui. Negaliu daugiau taip leistis žeminama, nebuvau tokia, iš kurios visi galėjo juoktis.

- Ar Tau taip patinka skaudinti mane? Atėjai į mano gyvenimą pačiu šlykščiausiu būdu ir dabar elgiesi su manimi kaip su šiukšle. Ko Tau reikia iš manęs? - įsiveržusi į klasę išrėkiau.

Jis stovėjo nusisukęs nugara ir žiūrėjo pro langą rankas sukryžiavęs ant savo krūtinės. Meino balti marškiniai buvo lengvai sukišti į juodas kelnes.

- Pasakysi man, kas privertė Tave taip pasielgti, - ramiu balsu atsakė.

- Pati priėmiau tokį sprendimą, manęs niekas nevertė, - jau nusiraminusi atsikirtau ir pajaučiau skausmą savo krūtinėje.

- Sakiau, jog pasakysi man. Tu juk nori laikyti istorijos egzaminą, taip? - lėtai atsisukęs pasakė ir mūsų žvilgsniai susitiko.

- Pasakiau Tau visą teisybę, - nepasidaviau.

- Ar man reikės to paties paklausti dar kartą? - paklausė.

- Jei tik žinotum, kaip stipriai Tavęs nekenčiu, - susigraudinusi atsakiau ir pasisukau eiti link išėjimo. Supratau, jog neturiu jokios išeities ir apie pasigailėjimą galiu tik pasvajoti.

- Ar taip atsidėkoji žmonėms, kurie naktį gelbsti Tave nuo pavojingų žmonių? Turėtum būti atsargesnė, - vėl rimtu tonu pasakė.

- Ką turi omeny? - atsisukau.

Prieš mano akis praskriejo prisiminų debesis apie tą vakarą, kurio neprisiminiau.