Šviesa Tamsoje

36

- Tai Tau, - iš dramblio kaulo spalvos maišelio ištraukęs juodą palaidinę pasakė. Meinas šypsojosi, kartu su manimi.

- Kodėl Tu taip gerai mane pažįsti? - pradėjau kvatotis sunkiai nuslėpdama kokia laiminga buvau. Tikriausiai sapnuoju, o jei ir taip, tai nenoriu pabusti.

- Noriu, kad būtum pati laimingiausia, - ištarė man ir tuo pat metu ant savo veido pajaučiau ašarą.

- Myliu Tave, - ištariau ir apsikabinau visa jėga.

- Ir aš, meile, - atsakė tuo pačiu. Tai buvo nuostabu. Dabar žinojau, jog turiu Jį ir kad niekas neturi tokios galios išskirti mus.

- Pagaliau, - staiga mūsų laimės akimirką nutraukė juodais drabužiais vilkintis vyras. Visą kūną persmelkė stiprus baimės jausmas, nes per daug gerai pažinojau tipą, kuris į Meiną buvo nusitaikęs ginklu. Mes vis dar stovėjome ir abu išgąsčio pilnomis akimis sekėme kiekvieną jo judesį. Ne.. Meinas nebijojo, Jis iš karto visu kūnu užstojo mane ir liepė nejudėti.

- Niekas negali išsisukti nuo praeities šešėlių ir Tu nesi išimtis, - tęsė ginkluotasis ir tai buvo paskutinis Jo sakinys, kai pasigirdo šūvis.

**

Sėdėjau autobuse su savo pirkinių maišeliu, kuriame buvo rausvos spalvos megztinis ir melsvos spalvos džinsai, aukštu liemeniu, tokie kokie man labiausiai patiko. Taip bandžiau pabėgti nuo minčių, kurios supo mane ir tai padėjo. Dievinu dienas, kuomet nereikia niekur eiti, dievinu sekmadienius. Visą dieną buvau paskyrusi sau ir kol kas tai labai gerai sekėsi.

Sėdėdama autobuso gale dairiausi aplinkui. Buvo įdomu apžvelgti žmones : kaip jie elgiasi, kokius drabužius dėvi, kaip reaguoja į aplinką ir ką kalba.

Moteris. Ji nerūpestingai sėdėjo dvivietėje ir žiūrėjo pro langą. Tikriausiai mąstė apie kiekvieną nereikšmingą detalę ir su savimi ją aptarinėjo. Galbūt bandė mintyse pabėgti nuo problemų, o galbūt tyliai džiaugėsi sėkme. Joje pamačiau save.

Staiga Jos mintis nutraukė moteris, kuri rankos mostu išreiškė norą atsisėsti šalia Jos. Galbūt taip tik geriau? Juk visi kartais mąstome per daug ir tai tikrai nėra gerai. O kas jei nepažįstamoji sutrukdė Jos laimės akimirką?

Negaliu teisti, niekas negalime teisti. Pasaulis per daug sudėtingas ir painus, jog turėtume šią galią. Galime tik įsivaizduoti save kitų vietoje ir to užteks, tačiau neteiskime. Labai prašau..

Tikriausiai mąstau taip, nes savyje labai išgyvenu. Kovoju dėl savo jausmų, kuriuos jaučiu ir dėl kurių mane daug kas teistų. Tačiau aš tiesiog jaučiu, tai normalu. Negalime pabėgti nuo savo jausmų, normalu jausti panieką, neapykantą ir pagiežą. Neturėtume to gėdytis, tai kaip tik yra įrodymas to, jog gyvename! Kuomet buvau maža galvodavau, jog privalome jausti tik teigiamas emocijas, tačiau tai netiesa. Žmogus privalo jausti įvarias emocijas ir jausmus, neslopinti savęs ir neužgošti, nemeluoti sau ir atleisti, priimti tai kaip normalų dalyką.

Būtent taip ir pradėjau daryti, jau seniai. Dėl to esu dėkinga vienai moteriai kurią sutikau ligoninėje prieš kelius metus. Ji sakė man, jog negalima skriausti savęs ir eiti prieš savo jausmus. Reikia priimti viską, ką jauti ir daryti taip, kaip sako širdis. Ačiū Tau.

Sakote klausyti proto? Tuomet aš ne su Jumis.

Nebėkite nuo savo jausmų, išmokite jausti. Tai taip nuostabu!