Šviesa Tamsoje

7

Rytas. Vis dar negalėjau atsigauti po vakar dienos. Šlykštu ir baugu. Sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. Nežinojau nė kiek valandų, bet saulė jau buvo patekėjusi. Išgirdau žingsnius ir prasivėrė durys.

- Labas rytas, atnešiau Tau pusryčius.

Žvilgsniu palydėjau lėkštę, bet nieko nepasakiau Jam. Galvojau, kad Jis tuojau pat išeis, bet atrišęs mano rankas atsisėdo ant kėdės prie stalo, kuris buvo kambario kampe, prie lango. Mūsų žvilgsniai susitiko, nesupratau kodėl Jis žiūrėjo į mane ir ko iš manęs norėjo.

- Klausyk, - tęsė. Žinau, jog pyksti dėl manęs, kas atsitiko vakar. Nederėjo man Tavęs palikti su tuo kvailiu. Atleisk.

- Mh, - numykiau.

- Nenorėjau, kad įvyktų toks konfliktas. Valgyk.

- Nenoriu valgyti, dar anksti. Noriu tik gerti, - atsakiau. Jis atsistojo nuo kėdės ir padavė man buteliuką vandens. Buvau mirtinai ištroškusi, išgėriau pusę vandens vienu kartu. Nusivaliau lūpas ir pažiūrėjau į kaukėtąjį.

- Kodėl taip darai? Kodėl pasirinkai tokį kelią? Žinau, jog nesi toks.. Pačią pirmą dieną supratau, jog nesi blogas, - tariau.

Jis atsisuko į mane ir žiūrėjo tiesiai man į akis.

- Tu nieko nežinai apie mane, - pasakė.

- Gal ir nežinau, bet žinau tai, jog jei būtum negeras tikrai dabar manęs neatsiprašinėtum ir nesėdėtum čia.

- Ebe... Ar toks Tavo vardas? Tu primeni man mano motiną. Ji irgi sakydavo, kad nesu blogas, kad esu geras vaikas, jautrus ir rūpestingas. Bet matai... Kartais gyvenime atsitinka dalykų, kurie pakeičia viską. Tai dalykai, dėl kurių turi aukotis, saugoti savo mylimus žmones. Daryti viską, kad Jie būtų laimingi, nors Tau ir reiktų atsisakyti savo asmeninio gyvenimo, nors ir reikėtų vogti, nors ir žudyti.., - pasakė kaukėtasis.

- Ar Tavo Mama gyva? Ar Ji žino kuo užsiimi? - paklausiau.

- Negaliu Tau pasakoti viso šito, tai asmeniški dalykai. Aš tik dirbu savo darbą. Jei atvirai tai negalėčiau su Tavimi kalbėti apie tokius dalykus. Jau ir taip žinai daug apie mane.

- Dabar priminei mano biologijos mokytoją, kurios galėjome klausinėti tik apie ląsteles ir ligas, net nenoriu prisiminti Jos pamokų, - pasakiau. Abu nusijuokėme. Po to stojo nejauki tyla.

- Sakyk, kiek Tau metų? - paklausė manęs.

- Jau 18, - atsakiau.

- Atrodai jaunai, - pasakė ir įsižiūrėjo į mane.

- Gal gali atidaryti langą? Labai pasiilgau gryno oro, - nedelsdama pasakiau.

- Taip, žinoma.

Jis priėjo prie lango ir pravėrė jį, pamačiau medžius. Pasiilgau gamtos, pasiilgau visko. Suskambo Jo telefonas, išėjęs už durų atsiliepė. Kalbėjosi prie pat durų, todėl girdėjau viską.

'Gerai, čia ramu. Po truputį pradedu įgauti Jos pasitikėjimą, laikui bėgant Ji turėtų pasakyti apie savo tėtį kelis dalykus. Įsimylėti? Gal juokauji, tai juk kainuotų man kelis milijonus! Žodžiu baigiu, perduok, kad reikalai klostosi geriau nei maniau. '

Tai ką išgirdau buvo lyg peilis į nugarą. Kita vertus, ko aš tikėjausi? Tikrų tikriausias veidmainis ir dviveidis, viskas buvo surežisuota. Visiškai viskas! Buvau tokioje neviltyje, jog norėjosi mirti. Žinojau, kad jei nepabėgsiu bus dar blogiau. Dabar iš Jo galėjau tikėtis visko, visko, visko.

Atsidarė durys ir jis įėjo. Buvo su savo šlykščia kauke, kurios taip nekenčiau. Nuėjo prie lango ir nieko nesakęs nusisuko nugara į mane. Staiga vėl suskambėjo Jo telefonas ir šį kartą Jis pradėjo kalbėti prie manęs. Supratau, kad tai mano šansas, kad privalau bėgti dabar. Buvau atrištomis rankomis, durys taip pat buvo praviros. Tai geriausia proga mano gyvenime. Pasistengiau atsistoti kuo tyliau ir pasileidau tekina. Bėgau kiek tik neša kojos. Išbėgusi iš kambario supratau, kad esu aukštai, gal trečiame ar ketvirtame aukšte. Leidausi laiptais, bėgau neatsigręždama.

- Velnias! Sustok!! - išgirdau riksmus iš aukščiau, bet nekreipiau dėmesio.

Atsidūriau pirmame aukšte, pamačiusi duris pribėgau prie pirmų pasitaikiusių ir pradėjau stumti. Jos buvo užrakintos.

- Šūdas, - surikau ir bėgau į didesnę patalpą, tai buvo lyg salė, labai erdvi. Buvo dvejos durys. Bėgdama į salės galą išgirdau Jo artėjančius žingsnius. Staigiai pribėgusi prie galinių durų pradėjau jas plėšyti, trankyti. Buvau lyg nesveika, privalėjau ištrūkti iš viso šito mėšlo.

- Niekur iš čia nepabėgsi, gali net nevargti, - pasigirdo Jo balsas salėje. Baimės apimta atsisukau į Jį. Jis stovėjo gal už 50 žingsnių nuo manęs.

- Po velnių, ko Tu nori iš manęs? Girdėjau visą Tavo pokalbį. Esi didžiausias melagis. Klydau gražiai apie Tave kalbėdama, - šaukiau.

- Žinau, jog netikėsi manimi, bet viskas, ką kalbėjau buvo netiesa. Jie norėjo tai girdėti, todėl turėjau pasakyti tai, - atsakė.

- Netikiu Tavimi, nė vienu žodžiu, net nebandyk artintis prie manęs, - klykiau.

- Nusiramink ir geriau gražiuoju viską išspręskim, visos durys užrakintos, nemeluoju.

Netikėjau Juo ir nubėgau prie kitų durų. Jos taip pat buvo užrakintos, praradau viltį. Atsisukau ir kaukėtasis stovėjo 20 žingsnių nuo manęs. Bandžiau bėgti, bet Jis paėmė mane už rankos ir prispaudė prie sienos.

- Paleisk mane, man skauda, - pradėjau verkti. Žiūrėjome vienas kitam į akis.

- Ką man dabar darysi? - paklausiau kūkčiodama.

- Juk žinai, kad nieko, - atsakė.