Šviesa Tamsoje

52

- Dukra! Palauk! - tėtis vijosi mane. 

- Jis tyčiojasi iš mūsų, tu privalai jo atsikratyti, - šaukiau staigiai sustojusi ir iškėlusi ranką. 

- Tai neįmanoma, dukra, - gailiai pasakė. Jog nieko neįmanoma pakeisti, galėjau matyti jo veide. Ir kada viskas taip pasikeitė? - Prisiekiu, man nebuvo kitos išeities, - jis pradėjo artintis prie manęs, tačiau aš atsitraukiau ir nubėgau.

Pribėgau prie man labai gerai pažįstamo namo, kuris buvo per kelis kvartalus nuo manojo ir pabarškinau į duris. Gniaužiau savo megztinio rankoves laukdama, kol atsivers durys. Mano plaukai buvo suvelti ir mano veidas, tikriausiai, atrodė tragiškai. 

- Meri! - vos tik pravėrė duris sušaukiau. Akimirksniu puoliau jam į glėbį ir net nesiruošiau paleidau. Pradėjau verkti. Meris neatstūmė manęs, tik dar labiau apsikabino. 

- Kas tau nutiko? - paklausė išsigandusiu veidu. 

- Turiu tiek daug visko papasakoti, - pradėjau ir dar tvirčiau įsikniaubiau.

- Užeik, - pasakė Meris ir uždarė duris. 

Kai užėjau į namus, Meris nusivedė mane į svetainę ir pavaišino karšta arbata. Mano rankos drėbėjo nuo sukelto streso, o akys lakstė po visą kambarį. Nežinojau, kaip pradėti savo apgailėtiną istoriją, todėl stengiausi susikaupti. Po dar kelių klausimų ar man viskas gerai ir kaip dar galėčiau pasijusti geriau, nusprendžiau pasipasakoti. Kalbėjau kuo aiškiau, stengiausi išvengti visų nereikšmingų detalių, sakyti faktus ir kuo greičiau pabaigti pasakojimą. Tai buvo per sunku, tik ne dabar. Atrodo, jog praėjo visa amžinybė, kol aš pagaliau atsidusau. Ir šis atsidusimas buvo palengvėjimas. Bijojau Merio reakcijos, tačiau man labiau už viską reikėjo to vienintelio žmogaus, kuris žinotų viską nuo pat pradžių - visą mano tikrą istoriją. 

- Ebe.. Tai labai komplikuota, - pradėjo. - Ir dar vakar tu su juo.. permiegojai?? - negalėjo patikėti. 

- Žinau, žinau, neteisk manęs, - užsidengiau veidą rankomis ir pajaučiau kaip švelniai Meris apglėbia mane.

- Gali manimi pasitikėti, - pasakė. 

- Žinojau, jog esi vienintelis, kuriuo galiu pasitikėti, - susijaudinusi atsakiau. 

- Jei jau prakalbome.. Meinas.. Jis buvo atėjęs pas mane tą dieną, kuomet buvai pagrobta ir grąsino man, - staiga prisipažino Meris ir aš pašokau. - Žinai.. Na.. Nenorėčiau dėl to turėti problemų istorijos pamokose, - nusikvatojo. 

- Kaip jis drįso?? - atsikėliau nuo sofos ir raudonuodama iš pykčio vos neišsiveržiau pro duris, bet Meris sulaikė mane už rankos.

- Prašau, nereikia, - ramiu tonu patarė.

*

po kelių valandų grįžau namo pasiimti savo daiktų. Ačiū Dievui čia neradau Meino. Greitu žingsniu užlipau laiptais ir pasiėmiau savo retai naudojamą kelioninį krepšį. Atsidariau spintą ir pasiėmiau reikalingiausius bei gražiausius drabužius, kurie buvo mano mėgstamiausi. Nuo spintelės pakėliau pakrovėją, kuris jau beveik nebeveikė, tačiau dar buvo tinkamas. Jį taip pat įsimečiau į tašę. Pasiėmiau visas higienos priemones ir plaukų tiesintuvą. Rodos, viso šito pradžiai turėjo užtekti.

- Ką čia darai? - pasigirdo nustebęs balsas.

- Kaip matai, kraunuosi daiktus, - atkirtau nė nepagalvojusi.

- Ar visai išprotėjai? Kur žadi eiti? - rūsčiu balsu paklausė tėtis.

- Išprotėjai tu, kuomet sudarei sutartį su nusikaltėliu, - surikau ir prasiveržusi palikau kambarį.

- Ebe, - vėl bandė mane vytis. - Neturėjau kitos išeities, - užkirto man kelią. Jis atrodė išsigandęs, pavargęs ir viskas, kas šiuo metu apibūdino žodį sąmyšis, tiko jam. Stebėjausi pati savimi, kaip priėmiau tokį sprendimą palikti namus. 

- Aš taip pat neturiu kitos išeities, - tariau ir palikau patalpą. Viduje susimaišė nerimas, pyktis ir sielvartas. Buvo sunku apibūdinti šį jausmą. Dėl visko kaltinau Meiną. Mano tėtis šiuo metu buvo labai pažeidžiamas, o Meinas tik pasinaudojo šia situacija, kad vėl priartėtų prie manęs ir įskaudintų. Negana to, jis grąsino mano geriausiam draugui, kuris niekaip nebuvo susijęs su manimi. Kaip išvis galėjau atsiduoti vyrui, kuris šitaip su manimi pasielgė?? 

Ant žemės pasidėjau savo tašes ir paspaudžiau Merio namų durų skambutį. 

- Pažadu neužsibūti, - vėl pakartojau, kai durys atsidarė. 

MEINO POZICIJA

Nebesivaldžiau. Vos tik uždaręs savo lofto duris trenkiau telefoną į žemę. Stvėriau artimiausiai esančią kėdę prie rašomojo stalo ir iš visų jėgų mečiau ją į sieną. Norėjau sunaikinti viską, kas buvo aplink mane šiuo metu. Nekenčiau visko. Staigiu judesiu nusimoviau savo odinę juodą striukę ir numečiau ją ant žemės. 

- Prakeikimas! - nesustojau. Jei šiuo metu būčiau laikęs rankoje pistoletą, būčiau išnaudojęs visas kulkas. Greitu žingsniu nuėjau link baro ir išsitraukiau seno viskio butelį. Pasiėmiau vieną stiklinę, įsidėjau ledukų ir atsukęs kamštelį prisipyliau beveik pilną stiklinę. Užsiverčiau.

Nenorėjau jos įskaudinti. Viskas, ką planavau padaryti buvo kaltės išpirkimas padedant jos tėvui. Žinojau, jog niekas nebus pasiruošęs investuoti tokios sumos į bankrutuojančią firmą, todėl pasisiūliau padėti. Norėjau priartėti prie jos, nebegalėjau jai atsispirti ir gyventi nutolus. 

Po visko, kas tarp mūsų įvyko praeitą naktį ji tiesiog mane paliko. Supratau Ebę, įskaudinau ją, tačiau negalėjau be jos gyventi. Negaliu susitaikyti su tuo, kad negaliu juoktis kartu su ja, kalbėtis ir ją liesti. Kiekvieną kartą, kai ji mane atstumia, aš noriu priversti ją gailėtis tokių veiksmų. Tikriausiai tai yra mano didžiausia klaida, bet aš stengiuosi tai pakeisti.

Ji yra mano didžiausia nuodėmė.