Šviesa Tamsoje

9

Juodi plaukai ir rudos akys. Tik tai stovėjo mano akyse. Nesupratau iš kur pas mane tiek drąsos, kaip galėjau šitaip pasielgti. Bijojau net pagalvoti, kas man už tai gali atsitikti. Jis žiūrėjo tiesiai man į akis, nejudėjo. Atrodė, kaip vaškinė figūra, kuri sustingusi stovi Austrijos muziejuje.

- Tai ką, ar toks buvo Tavo planas? - paklausė.  - Ar dabar esi laiminga?

- Aš negalėjau...

- Ko Tu negalėjai? Ar suvoki ką padarei?! - pradėjo šaukti. Labai išsigandau, Jis niekada nebuvo toks piktas kaip dabar. Kartu buvo taip keista bendrauti su žmogumi, kurio veidą pamačiau tik po savaitės. Jis atsistojo ir griebė pirmą pasitaikiusą kėdę, kurią sviedė į kambario galą.

- Baik! - sušukau ir pradėjau verkti. Jis išsitraukė iš savo kišenės ginklą.

- Ar žinai kad dabar turėčiau Tave nušauti?! - šaukė toliau.

- Nušauk! - nepasidaviau ir surikau.

- Po velnių. Nežinau, ką Tu su manimi padarei nuo to laiko, kai atsiradai čia, bet pasakysiu tik viena, nedrįsk su manimi žaisti savo žaidimų, - vis dar pakeltu tonu pasakė ir metė į žemę savo ginklą. Iš pistoleto iškrito visi šoviniai. Negalėjau nustoti verkti, užsidengiau ausis, norėjau, kad šis košmaras kuo greičiau pasibaigtų.

- Vakarienės nebus, galėsi valgyti tą čiužinį ant kurio esi, - pasakė, susirinko savo pistoletą ir išėjo.

Nesupratau kodėl Jis nieko man nedarė. Nežinojau kas man dabar bus. Jaučiausi labai prastai, buvau be galo išsękusi, labai norėjau valgyti. Galvojau kaip mano šeima, ką Jie jaučia, ar policija žino bent menkiausią detalę, kur galėčiau būti? Kiek išpirkos už mane paprašė užpuolikai? Ar manęs kas nors išvis ieško?

Po pusvalandžio nusiraminau, bet pradėjau jaustis dar blogiau. Kūnas pradėjo kaisti, o smilkiniai beprotiškai skaudėjo. Jaučiausi tokia nereikalinga ir vieniša. Neturėjau visiškai nieko. Žinojau, jog šiandiena jau niekas pas mane neateis, bet man ir nereikėjo. Gal taip ir geriau, galbūt ryte išvis neatsikelsiu. Galėjau šauktis pagalbos, nes jaučiausi lygiai taip pat, kada gulėjau ligoninėje su +39,9°C temperatūra, bet nenorėjau. Bijojau Jo ir viso to, kas nutiko. Pasistengiau užmigti ir man pavyko.

**

- O Dieve, Tau visiškai blogai, - išgirdau šiek tiek pramerkusi akis. Susivokiau, jog tai buvo Jis, tas pats vaikinas, kurio veidą vakar atidengiau. Jis greitai nusileido į apačią ir atnešė man vaistų, kuriuos išgėriau. Kol gėriau vaistus Jis buvo pusiau apsikabinęs mane ir laikė mano plaukus. Visa tai atrodė lyg sapnas.

- Miegok, bent jau pasistenk užmigti, temperatūra greitai sumažės, - pasakė.

Atsikėliau po kelių valandų, jaučiausi tikrai geriau. Šalia manęs nieko nebuvo. Buvau visa šlapia, tikriausiai labai daug prakaitavau..

- Kaip jautiesi? - staiga į kambarį įsiveržęs pagrobėjas paklausė.

- Jau geriau, ačiū, - atsakiau tyliu balsu.

- Imk, atnešiau Tau arbatos. Pažadėk, jog išgersi visą, - tarė. Žiūrėjau tuščiu žvilgsniu ir nieko neatsakiau. - Atsiprašau už tai, kas įvyko vakar, nepyk, jog neatėjau pas Tave vakare, gal viso šito nebūtų buvę, - vėl pasakė.

- Kodėl man esi toks geras? - paklausiau. - Juk bėgau nuo Tavęs, įstūmiau Tave į pavojų pamatydama Tavo veidą. Kodėl visa tai?

- Man nepatinka, kai kas nors užduoda daug klausimų, - atsakė. - Gerk arbatą, kol ji karšta, - išsisuko nuo klausimų.

- Atsimenu, kaip šiandiena buvai mane apsikabinęs, jei esu Tau niekas, kodėl taip rūpiniesi manimi?

- Aš tiesiog dirbu savo darbą. Būsi čia ilgiausiai savaitę, po to paleisiu tave ir galėsi viską pamiršti, - pasakė. Mačiau kaip Jo veidas pasikeitė, buvo labai sunku Jį suprasti. Jis išėjo palikęs arbatą, o mano galvoje vis sukosi Jo paskutiniai žodžiai...