Šviesa Tamsoje

18

Ir šiandiena yra viena iš tų dienų, kai beprotiškai Tavęs ilgiuosi. Atiduočiau viską, kad tik galėčiau pamatyti Tavo rudas akis, Tavo įdegusią odą, kurios taip karštai trokštu, Tavo šypseną ir Tavo nuostabius tamsiai juodus plaukus.. Noriu dar bent kartą išgirsti Tavo juoką, pamatyti Tavo judesius, kurie tokie vyriški ir taip mane gundo. Tik Tu vienintelis gali mane nuraminti, vienintelis. Man užtenka tik vieno Tavo žodžio ir aš jau esu Tavo, visados. Klausiu savęs kodėl Tu nesi šalia, kodėl gyvenimas siunčia tokius didelius išbandymus, kodėl dvi mylinčios širdys negali būti kartu? Tai tik laikina, greitai viskas pasibaigs. Taip guodžiu save kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę. Ir tai padeda... Padeda iki tada, kuomet pradedu vėl ilgėtis Tavęs, nepakeliamai.  

* 

- Panašus? Hahah, tikriausiai juokaujate. Dabar įdėmiai manęs paklausyk, nenurimsiu tol, kol Jo nesurasim. Miręs ar gyvas, tačiau bus surastas, supratai?! - suriko į telefoną policininkas ir padėjo ragelį. 

- Atsiprašau, galime tęsti pokalbį, - jau ramiau man atsakė. - Labai Tavęs prašau, Ebe, jei tik gali, prisimink ką nors, ką nors.. Gal Jis kalbėjo telefonu? Gal netyčia Tau užsiminė apie ką nors? Gal buvo ne vienas? 

- Aš nieko nežinau, atstokite nuo manęs. Jis nekalbėjo su manimi ir aš nemačiau Jo veido, tai viskas ką žinau!! - sušaukiau ir apsiašarojusi nusisukau į kitą šoną. 

- Atsiprašau, Jums nebegalima čia būti, - staiga įėjęs daktaras pasakė komisarui. Policininkas piktu žvilgsniu pasitiko gydytoją ir išėjęs trenkė durimis. Supratau, kad viskas yra kur kas rimčiau, nei maniau. Norėjau tik užmigti ir nepabusti. Visiems išėjus palatoje likau viena. Ir vėl viena su savo mintimis. Apie nieką negalvojau tik apie Jį. M. Galvoje sukosi mintys kur Jis yra, ką dabar veikia ir ar Jam viskas gerai. Nė kiek nesigailėjau, kad komisarui nepasakiau to, ką žinojau apie M. Negalėjau. Mano mintis nutraukė barškinimasis į duris. Šiek tiek pasikėliau ir netrukus pro duris įsiveržė mano Tėtis.

- O Dieve, dukrele! - pribėgęs apsikabino mane ir pradėjo glostyti mano plaukus. Mačiau koks susijaudinęs ir pažeidžiamas Jis buvo, juk esu vienintelė Jo dukrytė. - Ar tie gyvuliai nieko Tau nepadarė? Nenurimsiu, kol Jų visų nesuras, pažadu Tau, - žiūrėdamas į akis pasakė.

- Tėtuk, kaip Tavęs pasiilgau, - pasakiau ir apsikabinau. Visiškai nebesulaikiau ašarų. - Noriu viską pamiršti, padėk man, - tariau.

- Mano vaikeli, tai žinoma. Šiandien pat išvyksi į artimiausią sanatoriją, dėl nieko nesirūpink. Atnešiau Tau naują telefoną, - pasakė Tėtis ir padavė. 

- Ar daug Jiems už mane sumokėjai? - nusivalydama nosį paklausiau.

- Nesvarbu. Svarbiausia, kad Tu dabar su manimi ir visiškai saugi, - pasakęs vėl apsikabino.

- Ačiū Tau už viską, Tėtuk, - pasakiau ir jaučiau kaip ant mano veido atsirado nedidelė šypsena. 

- Baisu net pagalvoti, ką Tau teko patirti, - pasakė Tėtis.

- Maldauju, nebekalbėk apie tai, - tariau. Mūsų jaukią akimirką apšvietė saulės spindulys. 

Po geros valandos jau kroviausi savo daiktus ir ruošiausi į savo naujuosius laikinus namus. Sanatorijoje būsiu maždaug kelis mėnesius. Buvo net baisu pagalvoti, kaip stipriai atsiliksiu mokykloje, tačiau šiuo metu tai man rūpėjo mažiausiai. Kad ir kaip norėčiau sugrįšti į seną gyvenimą man nepavyks. Visko įvyko per daug. Tik niekas apie tai nežino, niekam negaliu papasakoti. Nenorėjau, kad Jį suimtų, M nebuvo blogas. Važiuodama miško keliu stebėjau egles ir pušis. Pagaliau vėl jaučiausi laisva.. Kad ir kaip sunku pripažinti, bet geriau būčiau nelaisvėjė, bet su Juo.. Mašinoje apsimečiau, kad miegu, nenorėjau, jog Tėtis manęs klausinėtų apie visa tai. Tiesiog neturėjau ką Jam atsakyti. 

Atvažiavome. Pagaliau. Išlipus iš mašinos į mano veidą plūstelėjo gaivus oro pliūpsnis. Sekundėlę užsimerkiau ir įtraukiau oro. Aplinkui buvo aukšti ir tankūs medžiai. Tarp jų stovėjo didelis kelių blokų namas, kuris buvo aptvertas vidutinio dydžio tvora. Tėtis šiek tiek palaukė manęs, kol apsižiūrėsiu, o kai atsisukau į Jį suprato, jog galime eiti. Kaip tik buvo pavasario pradžia, oras šilo ir šilo. Tai suteikė man didesnės laimės, galvojau. Priėjus sanatorijos įėjimą Mus pasitiko prabangiai apsirengusi ponia su plačia šypsena.

- Sveiki atvykę į Šeferdo sanatoriją. Jūs tikriausiai būsite ponas Linsas Wein, o Jūs panelė Ebe Wein.

- Taip, tikrai Mes, - nusišypsojęs pasakė Tėtis ir aš Jam pritariau. 

- Esu tikra, jog čia jausitės lyg namie, sekite paskui mane, - pasakė mandagioji moteris ir rankos mostu parodė kur eiti. Viduje buvo nedidelis fontanas, labai gražūs tapyti paveikslai, akvariumas su daug žuvyčių, odiniai foteliai ir visi ypatingai mandagūs darbuotojai. Atmosfera buvo tikrai gera, man čia patiko. Ji atvedė Mus į mano kambarį, kuris buvo antrame aukšte. Kambarys man šiek tiek priminė ligoninę.. Ir turėtų, juk čia ne viešbutis. Nepaisant to, viskas atrodė tobulai. Visas kambarys kvepėjo kažkuom, kas visada patiko mano nosiai. Mano mintis nutraukė suskambėjęs Tėčio telefonas. Jis kuo skubiau jį pakėlė.

- Klausau. Svarbu? Greitai pas Jus atvyksiu,  - pasakė Tėtis ir pasižiūrėjo į mane patraukęs telefoną nuo ausies.

- Mieloji, turiu Tave palikti vieną, atsirado labai svarbių reikalų, - priėjęs ir paėmęs už rankos pasakė. 

- Ar tai dėl manęs? 

- Taip, dukrele. Tik nesijaudink, Tau niekas nebegresia.

- Tėti, palik viską, kaip yra, labai prašau, - švelniai pasakiau ir paėmiau Tėtį už rankos.

- Atvažiuosiu pas Tave rytoj, - atsakė.

- Ne, atvažiuok po kelių dienų, noriu apie viską pagalvoti, noriu pabūti su savo mintimis. Niekur nedingsiu, čia visi labai manimi rūpinsis, - įtikinamai ištariau.

- Gerai, jei Tau taip geriau tada gerai, - atsakė Tėtis, pabučiavo į žandą ir paglostęs galvą išėjo. Tėtuką išlydėjo ta pati moteris, kuri atvedė Mus į mano kambarį. Pagaliau likau viena. Išsitiesiau ant savo minkštos lovos ir žiūrėjau į lubas uždėjusi rankas ant pilvo. Ir vėl pradėjau galvoti apie Jį. Bijojau dėl Jo, norėjau kaip nors M perspėti, kad būtų atsargus, kad saugotu save. Vis dar tikėjausi kada nors su Juo susitiki. Žinojau, jog mano širdis Jo nepamirš, kaip ir visko, kas tarp Mūsų įvyko. Vienintelis mane guodžiantis dalykas buvo tas, jog mano Tėtis pagaliau vėl yra laimingas turėdamas mane gyvą ir sveiką. Tiesa iki pilnos laimės Jam dar reikėjo surasti kaltininkus. Jis to tikrai taip lengvai nepamirš. Mano tašės kišenėlėje suskambo telefonas. Visiškai pamiršau, jog jį turiu su savimi. Greitai pribėgusi pasižiūrėjau, kas skambina. 

#nežinomas numeris# 

Nieko nelaukdama pakėliau. 

- Klausau, - pasakiau. Niekas man neatsakė. - Aliooo, ar girdite mane? - vėl pasiteiravau tačiau veltui, atsakymo nesulaukiau. Nors niekas su manimi nekalbėjo išgirdau garsą, tarytum žmogus stovėtų kelyje ir pro Jį važiuotų mašinos. Bandžiau įsiklausyti daugiau, tačiau kažkas padėjo ragelį. Likau visiškai nesupratusi. 

- Na taip, tikriausiai kažkas ne taip suvedė numerį, - sumurmėjau. Padėjau telefoną ant lovos ir jau ruošiausi eiti išsikraustyti tašės, kai telefonas vėl pradėjo skambėti. Ir vėl skambino tas pats nežinomas numeris. 

- Klausau?! - pakeltu tonu pasakiau vėl atsiliepusi.