Omegle

4 Dalis

Norėjau užsidaryti savo kambaryje, užrakinti visas duris, uždaryti visus langus, užtraukti užuolaidas. Taip ir buvau padariusi, tačiau tada mama mane išsiuntė į parduotuvę duonos. Na žinoma... Kai vyksta tai, dėl ko dreba visas miestas, mama nusprendžia išleisti savo nepilnametę dukrą vieną. Tobula... 

Vos tik išėjau iš namų, užsimečiau gobtuvą ant galvos, kad niekas manęs neatpažintų, susikišau rankas į džinsų kišenes ir stengiausi išlikti nepastebėtai. Gatvėje jau buvo pakankamai tamsu, kadangi jau buvo devynios valandos vakaro. Žmonių mieste nebuvo daug. Tai ir buvo baisiausia. Kadangi, jei kas nors man atsitiktų, nebūtų nieko kas galėtų man padėti... 

Užėjusi į parduotuvę, nupėdinau iki duonos, paėmiau kelis šviežius kepalus ir patraukiau prie kasos. Mano dėmesį patraukė tamsiaplaukis vaikinas su dažyta šviesia sruoga priekyje. Jis rankoje laikė kažkokį šampūno buteliuką ir skaitė etiketę. Jo žvilgsnis peršokdavo tai į buteliuką, tai į mane. Perėjau į kitą eilę. Jis taip pat. Vaikinas vaikščiojo, dairėsi į lentynas. Aš greitu žingsniu patraukiau prie kasos, sumokėjau už duoną ir greitai išlėkiau pro duris, vėl užsimesdama gobtuvą. Lauke lijo, todėl skubėjau namo kuo greičiau. Žinoma, buvo ir kitų priežasčių. Bėgdama namo vis atsisukdavau pasižiūrėti ar niekas manęs neseka. Turėjau baisią baimę, kuri vertė drebėti tiek mano rankas, tiek kojas. Tiesą sakant, drebėjau visą, o mano širdis plakė taip stipriai, jog atrodė, kad girdėjau ją. 

Apsikabinau duoną ir vėl apsidairiau aplinkui. Tikėjausi, jog nesuspausiu duonos į blyną... Vos tik pamačiusi savo namų duris, sulėtinau tempą ir pradėjau eiti. Atsidusau, manydama, kad viskas gerai. Neneigiau tos minties, kad man paranoja. Taip ir buvo. Tačiau aš juk nieko nepadariau. Nesupratau už ką kas nors mane galėtų persekioti. Ir iš kur tas nepažįstamasis žino apie mane tiek daug. Tikriausiai pažįstų jį... Galbūt klasiokai nusprendė paerzinti? Bandžiau sau į galvą įgrūsti kokį nors geresnį variantą, tačiau vos prisimindama apie Chloe, suprasdavau, kad tai gali būti rimta. Netgi labai rimta... Gal vis dėl to reikėtų apie tai pasakyti tėvams? 

Užėjau namo, užrakinau namų duris visais įmanomais būdais, nunešiau duoną mamai į virtuvę ir užlipau laiptais į savo kambarį ir atsisėdusi ant lovos, susiėmiau už galvos. 

Į ką aš įsivėliau?..

Keikiau save visais įmanomais blogais žodžiais. Nežinau ką blogo padariau, tačiau žinojau tik vieną: aš pati kalta, kad atskleidžiau savo vardą, amžių, miestą ir net ūgį! Tik pagalvokite, kokia kvaila aš buvau... 

Staiga išgirdau skambant mano telefonui, išsitraukiau jį iš savo džinsų kišenės. Skambino kažkoks nežinomas numeris, tačiau ne tas, kuris rašė man žinutes. Atsiliepiau.

-Klausau,- tyliai tariau.

-Ką dabar veiki?- paklausė vyriškas balsas.

-Nieko. O kas čia kalba?

-Atsidaryk užuolaidas.

Susiraukiau, atsistojau nuo lovos.

-Kas tu?

-Atsidaryk užuolaidas,- pakartojo jis. 

Iš lėto priėjau prie lango, šiek tiek pradariau užuolaidas ir akies kampučiu žvilgtelėjau į tamsią gatvę, kurioje nieko nesimatė. Staiga pamačiau tamsų automobilį, sumirksint žibintais. 

-Ateik pas mane,- tyliai tarė jis.

-Ką?- pasimečiau.

-Sakiau: ateik pas mane.

Papurčiau galvą.

-Kas tu?

-Ateik.

Mano kvėpavimas beveik sustojo, širdis plakė daug greičiau, nei įprastai. 

-Ne.

-Ar tu bijai?

-Ne. Aš nenoriu eiti. 

-Žinai, jei neateisi dabar, tau pačiai bus blogiau vėliau.

Susiėmiau už galvos, ratais pradėjau vaikščioti po kambarį. 

-Kas bus jei ateisiu?- paklausiau.

-Pasivažinėsim,- tarė jis,- ateik pas mane arba aš ateisiu pas tave, o tada tikrai nebus gerai. 

Mano skruostu nusirideno ašara. Visiškai sumišau. Nežinojau ką daryti. 

-Ar ateisi? 

-Nežinau.

-Duodu tau dešimt minučių. Jei neateisi, būsi pati kalta,- tarė jis paskutinį kartą ir numetė ragelį. 

Telefone surinkau policijos telefono numerį ir jau norėjau skambinti, tačiau netikėtai gavau žinutę: "Niekas neturi žinoti." 

Skruostais riedėjo ašaros. Nebegalėjau jų sulaikyti. Mastymui liko tik penkios minutės, laikas vis seko. Įsispyriau į batus ir vaikščiojau ratais kambariu. Iš spintelės išsitraukiau lapelį ir rašiklį.

"Mama, tėti, jei negrįšiu namo žinokit, kad išvažiavau tamsiu automobiliu. Nežinau nei markės, nei modelio. Labai jus myliu, labai labai. Prisiminkit tai :) Delisė"- parašiau raštelyje. Taip pat užrašiau abu telefono numerius, iš kurių gavau anonimines žinutes ir skambutį. Tikėjausi, kad jei man kas nors nutiks, mano tėvai bent jau ras kaltininką. 

Tyliai, kad niekas nepastebėtų, išėjau pro duris.