Omegle

72 dalis

Kiek įmanoma tyliau, tykojau ant laiptų, kaip pulti besiruošianti katė. Laukiau akimirkos, kai tėvų kambaryje nebus absoliučiai nė dvasios.
-Iki, tėti,- pasakiau ir pamojavau jam, kai jis kartu su Timo tėčiu rengėsi ir dėjosi batus.
-Ate, Delise,- atsakė jis man.
Atrodė kažkoks susiraukęs. Kažkoks ne toks. Žinoma, juk visaaa visaaa šeima mane laikė narkomane... Nors toli gražu tokia nebuvau ir nė nesiruošiau būti.
Kai namuose liko tik mama ir Sofija, nutaikiau momentą, kai jos abi sedėjo virtuvėje ir įsmukau į savo tėvų kambarį. Tyliai uždariau duris ir ant kojų pirštų tipenau iki komodos, kur mama laikė visas mūsų šeimos santaupas. Tyliai atsidariau stalčių ir išsitraukiau nedidelę dežutę. Vos ją atidariusi, iš karto užuodžiau pinigų kvapą. Sąžinė nė kiek manęs negraužė, kadangi buvau įsitikinusi, jog tai darau su rimta priežastimi. Nors rimtos priežasties ir nebuvo...
Tiesiog galėjau padaryti bet ką, kad tik galėčiau pamatyti Zayn ir Timą. Nebegalėjau daugiau ištverti be jų nė sekundės.
Greitai išėmiau užtektinai kelionei pinigų iš šeimos santaupų dežutės ir uždariau stalčių. Tačiau tuo metu prasivėrė durys ir užėjo mama.
Mano kūnas refleksu pašoko iš vietos, rankos pradėjo drebėti, o lūpos ir liežuvis negalėjo pratarti nė žodžio.
-Delise...
-Aaa,- teištariau.
-Ko ieškai?
-Nieko.
-Hmm..,- tarė ji ir lėtai priėjusi prie tvarkingai paklotos lovos, prisėdo. Mama stebėjo kiekvieną mano judesį, o aš stovėjau atsirėmusi į komodą, kad tik mama nepamatytų pinigų. Tačiau įtariau, jog ji ir taip žinojo...
Degiau iš gėdos ir susijaudinimo...
-Ėmei pinigų, ar ne?
Prikandau lūpą ir pažiūrėjau į savo kojas.
-Paėmei pinigus... Kiek paėmei?
-Nedaug.
-Kam tau jie? Juk turėjai savo santaupų.
-Aš viską išleidau.
-Gal galiu paklausti ką pirkai?
-Nežinau... daug visko.
Nieku gyvu nebūčiau sakiusi, jog man reikėjo nupirkti Timui amfetamino... Nė nebuvo tokios minties.
-Ar pirkai žolę?
-Ne..
-Tu pirkai žolę, Delise.
-Mama, nepirkau aš jokios žolės. Ji ne mano! Kiek galima kartoti?!- pakėliau balsą.
Mamos akys sublizgėjo.
Kvėpavau taip gyliai, kaip tik galėjau. Dėl to, kad skaudinau mamą, jaučiausi labai blogai. Ir, tikriausiai, pykau ant savęs dar labiau, nei ji ant manęs pyko.
-Kam tau tie pinigai? Pasakyk tiesiai šviesiai,- rimtai pasakė ji, žiūrėdama tiesiai man į akis.
Atsidusau ir sugniaužusi pinigus rankoje tariau:
-Noriu nuvažiuoti kai kur.
-Kur?
-Pas draugą.
Mama šiek tiek atlošė galvą, jos žvilgsnis tapo kitoks. Nė neįsivaizdavau ką tą akimirką ji galvojo.
-Turi draugą?
-Taip.
-Susitikinėjat?
-Nežinau.
Mama nutilo.
-Papasakok apie jį.
-Nežinau ką pasakot, mama. Jis geras.
-Geras pagal ką? Gerai atrodo?
-Mama, ne pagal išvaizdą skirstau žmogus geras ar blogas,- tariau griežtai. Mama jau žiojosi kažką pasakyti, tačiau aš vėl tariau,- Ir ne pagal pinigus!..
-Tai pagal ką tada? Pagal "elgesį"?- ji ore parodė kabutes,- pagal taip kokiais meiliais žodeliais jis tave vadina? Zuikis, katytė, mažutė?
-Mama, jis niekaip manęs nevadina. Aš tiesiog Delisė.
-Mat kaip. Tai jis vienas iš tų rimtuolių, kurie žada tau gerą gyvenimą su juo ir jo trejais mažamečiais vaikais? Ar ne?
-Mama, ne!
-Ar jis pražilęs labiau už mane?
-Mama, jis mano amžiaus...
-Mmm,- mama iškėlė antakius į viršų.
Ji šaipėsi iš manęs... Ir aš nieko dėl to negalėjau padaryti.
-Tai kas jis toks? Ar aš esu jį mačiusi? Gal pažįstų tėvus?
-Ne. Tikrai nepažįsti nei jo, nei jo tėvų. Jis gyvena ne mieste. Ir aš noriu pas jį nuvažiuoti. Man reikia pinigų kelionei. Dėl to ir norėjau paimti...
-Kur jis gyvena?-paklausė mama.
-Maždaug šeši kilometrai nuo miesto..
-Parodyk kiek paėmei.
Aš nedrąsiai ištiesiau ranką ir padaviau mamai visus banknotus. Ji perskaičiavo pinigus ir trumpam susimąstė. Tada, ištiesusi juos man atgal, nusišypsojo dirbtine šypsena, puse lūpų ir pasakė, jog galiu pasiimti visus tuos pinigus.
-Pasitikiu tavimi ir manau tikrai nepirksi nieko blogo už tuos pinigus.
-Mama, aš prisiekiu. Ta žolė ne mano. Tikrai.
-Tikrai?
-Garbės žodis.
-Gerai. Aš tiesiog nenoriu, kad tu nueitum blogu keliu...
-Aš nenueisiu. Turiu proto.
-Tuomet puiku.
Mama keistai atsiduso, užsidėjo abi rankas sau ant liemens ir pažiūrėjo į mane.
-Viskas gerai, mama?
-Taip. Tikriausiai,- tyliai pasakė ir išėjo iš kambario, palikdama mane vieną stovėti su pinigais rankoje.
Nors pati mama man davė pinigų, jaučiausi neįtikėtinai kvailai. Jaučiausi lyg šlykščiausias pasaulyje žmogus, kuris vagia net iš savo artimiausiojo...
Jausmas buvo klaikus. Tačiau man reikėjo nuvykti Ten. Ir viską išmetusi iš galvos, pasinėriau į kelionę..
Sėdau į taxi ir išvažiavau.