Omegle

61 Dalis

Nunešiau šiek tiek maisto į rūsį ir padėjau ant laiptų. Taip, kad netektų susitikti su Zayn. Nežinojau ką jam po viso to pasakyti. O galbūt tiesiog pamiršti, kad kažkas įvyko?..
Iš kitos pusės, jis ir pats sakė, jog visada jam paklūstu ir darau viską, ką tik jis man pasako. Galbūt pats metas parodyti, kad aš nesu tokia iš tikrųjų, kad aš irgi turiu savo norus ir jausmus.

Negalvodama apie Zayn, pasidariau arbatos ir ramiai, pamažu ją gurkšnodama sėdėjau virtuvėje. Užsikėliau kojas ant kėdės, atsirėmiau į palangę ir stebėjau pravažiuojančias mašinas. Lauke jau buvo tamsu, o Timas vis dar nebuvo grįžęs. Gurkštelėjau arbatos. Karštas gėrimas nudegino mano liežuvį ir sušildė skrandį. Tuo metu visiškai apie nieką negalvojau. Galvoje skambėjo tik kažkokia tyli, rami melodija, kurią girdėjau per radiją. Daugiau nieko. Nei Zayn, nei Timo, nei brolio... Tik visiška tuštuma.

Namuose buvo taip nepaprastai tylu, kad net mano arbatos siurbčiojimas, atrodė, girdisi net koridoriuje. Buvo keista, kadangi mano namuose būdavo tikriausiai dar triukšmingiau nei turguje. Visi viskuo nepatenkinti, kas nors pykstasi, juokiasi arba mama skaito pamokslus dėl to, kad ir vėl kažkur išėjau be jos leidimo. Nors ir suprantu, kad ji manimi rūpinasi, tačiau visi tie pykčiai ir litanijos sugadindavo daaaaug nervų.

Netrukus išgirdau keistą daužymąsį į duris. Sustingau ir suklusau. Maniau, kad man pasigirdo, tačiau skardus garsas nuaidėjo dar kartą. Nušokau nuo kėdės ir, pastačiusi puodelį su arbata, nuėjau prie durų. Sustojau prie durų ir kelias sekundes pasiklauskau. Tyla... Visiška tyla. Priglaudžiau ausį prie durų, tikėdamasi ką nors išgirsti.

Staiga mano ausų būgnelius užpildė duslus arsas ir aš iš netikėtumo atšokau nuo durų. Pasi nepastebėjau kada spėjau susiimti delnu už burnos. Pažvelgiau pro durų akutę. Lauke buvo taip tamsu, kad beveik nieko negalėjai pamatyti. Mačiau tik iš lėto į viršų kylantį šešėlį ir mano širdis nusirito į kulnus.
-Velniava,- išgirdau balsą.
Prikandau lūpą, nežinodama ką daryti. Neįsivaizdavau kas yra už mano durų ir tai tik dar labiau mane baugino.
Atsitraukiau per kelis žingsnius ir įdėmiai klausiausi kiekvieno garso. Galėjau girdėti kažką kalbant, tačiau žodžių raiškiai negirdėjau.
-Kur, po velniais... tas daiktas!
Kažkas paklibino durų rankeną ir pradėjo krapštyti spyną. Tikriausiai niekada nebuvau išsigandusi taip, kaip tąkart.
Po kelių minučių išgirdau trakštelėjimą, kuris reiškė, jog durys atrakintos. Pašokau iš vietos ir atsitraukiau dar per kelis žingsnius.
Durų rankena iš lėto nusviro žemyn ir durys prasivėrė.
Pro nedidelį tarpą galėjau matyti tik tamsą, daugiau nieko. Netrukus per slenkstį nevisiškai tvirtai peržengė girtas tamsiaplaukis.