Omegle

70 dalis

Lėtai, lyg mažytis medžio lapelis, krentantis bedugne, ėjo valandos, minutės, sekundės... Laikas... Gyvenimas... O aš vis laukiau. Laukiau tos sekundės, kada savo veide vėl jausiu tą tikrą savo šypseną. Ne dirbtinę. Pasiilgau to jausmo, kai nuo juoko suskausta žandai, trūksta oro, o tu nė negali pratarti nė žodžio. Pasiilgau tos linksmos, laimingos savo juoko melodijos.
Problema po problemos vis lydėjo mane kiekvieną dieną.
Būčiau ištvėrusi viską, išskyrus tai, jog dabar neturėjau nieko. Šią sekundę neturėjau nė vieno žmogaus, kuris mane suprastų. Tiek Zayn, tiek Timas lygiai prieš savaitę, man miegant, išėjo iš šio kambario ir daugiau aš jų nebemačiau. Nė akies krašteliu.
Neįsivaizdavau kur jie abu galėjo būti, tačiau vis dar turėjau šiek tiek vilties, jog jie yra gyvi. Man reikėjo žinoti bent tai, kad jie kvėpuoja, kad jie vis dar yra gyvųjų tarpe. Daugiau man niekas nerūpėjo, tik tai, kada vėl galėsiu juos išvysti. O tada nužudyti... Nes nesuvaldomai pykau ant vaikinų, jog paliko mane visiškai vieną.

Ryte į mano kambarį staigiai įsiveržė Sofija. Ji nutraukė anklode nuo manęs ir mano kūną nuplieskė šaltis. Pramerkiau akis ir susiraukusi žvelgiau į Sofiją.
-Šalta,- suzirziau.
-Kelkis. Jau pusė pirmos,- tarė ji ir atidarė mano kambario užuolaidas. Saulės spinduliai tiesiog degino mano ištinusias, užverktas akis.
-Aš noriu miegoti.
-Užteks jau miegoti. Kelkis. Ir nusileisk į apačią,- griežtai tarė ji ir greitai išėjo iš mano kambario.
Nusižiovavau ir iš visų jėgų pasirąžiau. Rytas buvo kaip niekad tylus. Negirdėjau jokių mašinų gatvėje, jokių žaidžiančių vaikų. Nieko.
Kumščiais pasitryniau akis ir galva klestelėjus ant pagalvės, žiūrėjau į lubas. Minutę ar dvi tiesiog gulėjau ir žiūrėjau. Skaičiavau visus langelius ant lubų, iš jų bandžiau įžiūrėti įvairias formas. Keistas užsiėmimas... Iš tiesų...
Keturi langeliai į dešinę, keturi į viršų, keturi į kairę, į apačią. Ta nelemta skylė lubose ir kažkoks popierėlis įkištas į skylę...
Įsižiūrėjau į popierėlį. Balta popieriaus skiautė. Su žodžiais...
Atsistojau ant lovos ir ištiesusi ranką į viršų iš visų jėgų stengiausi pasiekti popieriaus gabalėlį. Pagaliau paėmusi tai į savo rankas, išlanksčiau ir tiesiai mano rankose, prieš mano akis, pasirodė juodu tušinuku parašyti žodžiai:

"Pasitikrink telefoną."

Perskaičiau dar kartą. Ir dar kartą. Tačiau nesupratau raštelio prasmės. Paėmiau savo telefoną nuo spintelės, atrakinau. Kelis kart peržvelgiau ekraną, tačiau nieko nesupratau.
Ką jis turėjo omenyje, pasitikrink telefoną...
Sedėjau ant savo lovos ir beviltiškai žiūrėjau į juodą ekraną. Akyse susikaupė ašaros.
Galbūt mano telefone yra užuomina kur jie galėtų būti... Gal vaikinai norėjo, kad juos surasčiau...
Velniškai jų pasiilgau. Ir nebežinojau ką daryti. Viskas atrodė taip sunku, taip nepakeliama, kad daugiau nė sekundės negalėjau ištverti. Man reikėjo kur nors išvažiuoti ir visa gerkle išsirėkti. Iš visų jėgų. Išrėkti visas savo mintis ir visą savo liūdesį, kad visi išgirstų kaip man yra sunku.
Ir tai nebuvo taip sunku, kaip mažai mergaitei pametus savo barbės mėgstamiausią suknelę... ar barbės ranką...
Aš pamečiau kai ką daugiau... Pamečiau ne tik Timą ir Zayn, o ir pačią save. Nebenorėjau daugiau būti viena. Apskritai, nebenorėjau daugiau būti. Man tai buvo per sunku
-Delise, ateini?!- sušuko mama ir aš atsikėlusi nuo lovos, nusivaliau ašaras ir nusileidau laiptais žemyn. Kur manęs laukė dar didesnė staigmena...