Omegle

79 dalis

-Aš labai norėčiau sužinoti visą istoriją, kas pastaruosius mėnesius čia įvyko. Ar papasakosi man?
-Aš tau neturėčiau to pasakoti. Tačiau, kadangi jau beveik esi mūsų dalis... Galbūt ir turėtum žinoti porą faktų.
-Klausau tavęs, Zayn.
-Man patinka šį frazė,- šyptelėjo jis. Netrukus jo veidas vėl tapo šaltas, be jokių emocijų,- taigi... esi girdėjusi apie Chloe. Taip?
-O kas nėra girdėjęs?
-Taip?- pakartojo Zayn.
Na žinoma, juk į klausimą klausimu atsakyti neleidžia taisyklės...
-Taip.
-Elifas ją labai mylėjo. Tiksliau žavėjosi.
Mano kojos nutirpo, o kvėpavimas padažnėjo. Nekantravau išgirsti visą šią istoriją iš Zayn lūpų.
-Žinai... Meilė gali daug, bet tuo pačiu... Ji gali padaryti labai daug blogų dalykų. Ir tie dalykai netrukus gali virsti tikru košmaru.
-Nemaniau, kad išvis tiki meile.
Zayn išpūtė savo akis ir įsistebeilijo į mane.
-Taigi... Elifas nuo jos neatstojo. Sekdavo kur ji eina, ką veikia. Ieškojo progos susibendrauti su ja. Jam nelabai sekėsi. Ta mergina nerodė jokio susidomėjimo. Kelis kartus jie išėjo pasivaikščioti. Vieną vakarą Elifas atėjo pas mane, tiksliau beveik atšliaužė ant kelių, kaip prašė, kad paskolinčiau jam savo mašiną. Na... draugas draugui juk padeda... Vakare mes sulaukėm skambučio iš Elifo. Neįvardinsiu tiksliai tos vietos, bet tai nebuvo mieste. Tiesą sakant, keliolika kilometrų nuo miesto. Pasirodo Chloe nebuvo iš kelmo spirta. Ji miegojo su beveik kas antru turtingesniu vaikinu. Jie sutiko Chloe buvusį ir dar kelis jo draugus. Taip gavosi, kad Elifas ir Chloe buvęs susimušė, tačiau ji tarp jų pasimaišė ir vaikinai paprasčiausiai ją netyčia atjungė. Jie iškart dėjo į kojas, o Elifas, nežinodamas ką daryti skambino mums. Tiesą sakant, ji ilgai neatsigavo.
Klausiausi ištempusi ausis. Kiekvienas Zayn žodis vis labiau įtraukė į pasakojimą.
-Na, kai jis ją atvežė mums, ji jau buvo beveik atsigavusi. Taip, gulėjo susiėmusi už galvos, nepratarė nė žodžio. Bet bent jau buvo gyva. Vėliau ji iš niekur nieko užsipuolė Elifą, užšoko ant jo, pradėjo ne savu balsu rėkti, kad jis ją bando nužudyti, kad jis ją muša ir panašiai. Grasino policija. Reikėjo ją kažkaip nuraminti, ji tikrai buvo nusiteikusi aršiai. Taigi, Timas sugrūdo jai į gerklę kažkokią tabletę. Aš tiesiog apsimečiau, kad nieko nemačiau.
Zayn nutilo ir tiesiog sedėjo tylėdamas, žiūrėjo tiesiai į mane.
-Kas buvo vėliau?
-Iš pradžių ji, galima sakyti, skraidė kažkur padebesiais, kalbėjo viską kas papuolė. Išpasakojo daug keistų dalykų, kurių tikriausiai mes neturėjom žinoti. Vėliau ji tiesiog užmigo svetainėje. Todėl, pasinaudoję proga mes ją nuvežėm į miškelį, visai netoli jos namų. Ten buvo toks suoliukas, paguldėm ją, Elifas užklojo pledu. Ir... mes tiesiog išvažiavom. Nenorėjom problemų. Tiesiog... manėm, atsikels, viską pamirš, neieškos mūsų ir panašiai. Galvojom, kad grįš namo ir tiek... Pamenu, prieš išvažiuojant dar priėjau arčiau, patikrinau jos pulsą, nes atrodė gana įtartinai. Kai priliečiau ją, ji lyg ir atsipeikėjo, puolė mane apkabinti ir maldavo, kad nepalikčiau jos ten vienos. Savo nagais įsirėžė į mano nugarą. Vis dar prisimenu tą jausmą... Vėliau ji vėl sukrito, aš atsargiai ją vėl paguldžiau ant suoliuko, vėl užklojau. Ir mes išvažiavom.
-Ir viskas?- paklausiau aš šiek tiek susiraukusi.
Zayn pakilnojo pečius.
-Na... kitą dieną ją rado negyvą.

Vaikinas vengė akių kontakto su manim. Sėdėjo ir žiūrėjo tiesiai į grindis. Jis atrodė toks liūdnas, jog man į jį žiūrint nepaliaujamai spaudė širdį. Jie nenorėjo padaryti jai nieko blogo...
-O kaip dėl išprievartavimo?
Zayn nervingai prikando lūpą, atsiduso.
-Dėl šito aš nežinau. Garbės žodis, mes nei vienas jos nelietėm. Nežinau iš kur žmonės ištraukė šitą nesamonę. Arba čia nagus prikišo koks nors benamis, arba... nežinau. Juk ji tikriausiai kiekvieną naktį buvo su vis nauju... Nenustebčiau, jei prieš susitinkant su Elifu ji su kažkuo už kampo pasidulkino. Gal darant tyrimus dėl jos mirties buvo rasta kažko joje. Na, supranti. Aš neįsivaizduoju. Bet tai tikrai ne mūsų darbas. Aš prisiekiu.
Zayn vėl nutilo, pasižiūrėjo man į akis.
-Ar tu tiki manim?- paklausė jis.
-Tikiu,- tyliai atsakiau jam mąstydama apie ką tik sužinotą informaciją.
-Girdėjau, kad jos kūną rado išdarkytą. Kad laidojant, net neatidarė karsto pažiūrėti į ją paskutinį kartą. Bet tai irgi ne mūsų darbas. Delise... Mums visiems dėl to buvo labai didelis šokas. Manau ir tau dabar šokas, tačiau, noriu, kad manim tikėtum. Aš prisiekiu, tokiais dalykais meluoti negalima. Atsivėriau tau iš visos širdies. Dar niekam nesu to pasakojęs. Ar tu manim tiki?
-Tikiu. Juk sakiau. Aš viską suprantu. Jūs nenorėjot jai padaryti nieko blogo. Tik pasielgėt labai neapgalvotai.
-Žinau, Delise, žinau. Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal, aš viską būčiau pakeitęs. Aš prisiekiu... Tą sąžinės graužatį tikriausiai jausiu iki gyvenimo galo. Ir ne tik dėl Chloe. Bet ir dėl Elifo. Jei ne visas šitas reikalas, dabar jie abu būtų gyvi. Galbūt dabar šalia turėčiau vienu draugu daugiau. Niekaip negaliu suprasti kas jam užėjo... Po to įvykio jis tiesiog įklimpo į narkotikus. Mes negalėjom jo ištraukti tiesiog... Jis vartojo viską kas papuolė.
-Zayn,- atsargiai paklausiau,- o kaip dėl Timo? Jis jau seniai toks?
-Iki Chloe mirties jis tai darydavo tik kartais, dėl smagumo. Vėliau vis dažniau ir dažniau. Kol galiausiai pati matai kuo jis tapo.
-O tu? Ką manai apie tokius dalykus?
-Aš? Ne ne ne... prisipažinsiu, esu bandęs tikrai nemažai ką, bet aš ir narkotikai tai du nesuderinami dalykai. Mano mama mirė nuo narkotikų. Perdozavo. Po to, kai tėtis iš kalejimo grįžo ne pas mus, o pas visai kitą moterį. Jai tikrai ilgą laiką buvo depresija.
Man reikėjo šiek tiek laiko, kad galėčiau suvirškinti visą informaciją. Man tą vakarą visko buvo per daug. Vis dar negalėjau patikėti, kad Zayn man taip atsiveria, kad pasakoja tokius slaptus dalykus, kurių niekas negali žinoti, kad pasakoja apie save ir savo gyvenimą. To laukiau jau tikrai seniai.
-Zayn? Kiek tau buvo metų, kai tai įvyko?
-Man buvo septyniolika su puse. Mane norėjo priglausti kažkokia kvaištelėjusi teta, kurią gyvenime tikriausiai buvau matęs tik porą kartų. Todėl puse metų slapsčiausi visur kur tik papuolė, manęs ieškojo, bet aš visai nenorėjau grįžti. Buvau lyg ir benamis kurį laiką,- jis nusijuokė, tačiau tai nė kiek neatrodė juokinga. Buvau labai įsigilinusi į jo pasakojimą,- Vėliau susipažinau su Darvinu. Jis mane pastatė ant kojų. Davė man darbą, užsidirbdavau papildomai, labai stengiausi, kadangi teko pradėti gyvenimą visiškai nuo nulio. Visokių darbų būdavo. Ir legalių ir nelabai. Dirbdavau tiek dieną, tiek naktį. Tiesą sakant, buvo visko. Tačiau matai kokį namą dabar turiu,- jis parodė rankomis į šonus,- Tėvui ant manęs grubiai tariant buvo nusišikt. Jam nerūpėjo kaip aš gyvenu, kur aš gyvenu ir apskritai ar aš iš viso dar gyvas. Jis net neatvažiavo į mano mamos laidotuves.
Paėmiau jo ranką į savo delnus, paglosčiau nykščiais. Zayn pažiūrėjo man į akis. Jo akys spindėjo. Rodėsi, iš visų jėgų tramdė ašaras.
-Zayn. Aš tave palaikysiu, nesvarbu kas atsitiktų. Matau, kad esi geras žmogus. Nesvarbu ką kada nors esi padaręs. Aš matau, koks esi iš tikrųjų.
-Ačiū, Delise. Aš tikrai tai vertinu,- ištarė Zayn. Jis delnu suėmė mano galvą, prisitraukė arčiau ir pabučiavo man į kaktą. Vakarą praleidom tiesiog sedėdami ir besikalbėdami apie viską, kas papuolė.
Tokio šilto ir atviro vakaro su Zayn dar neturėjau...