Omegle

60 Dalis

-Duosi man bučkį?- paklausė jis ir mano kūną vėl nuplieskė karštis,- tu ir vėl raudonuoji. Neraudonuok,- nusijuokė jis.
Mano veido nė sekundei nepaliko šypsena, kuros aš tiesiog nebegalėjau suvaldyti. Tiesą sakant, nuo pastovaus šypsojimosi man kai buvo pradėję skaudėti žandus. Pasijaučiau kaip žiūrkėnas.
-Tai duosi bučkį?
-Nežinau.
-Kodėl tu niekad nieko nežinai?
-Nes aš nežinau.
-Išsamus paaiškinimas,- nusijuokė jis,- tai kaip ten bus. Pabučiuosi mane?
Prikandau savo apatinę lūpą ir pažiūrėjau žemyn.
-Aš nežinau.
-Ko čia nežinot? Arba taip arba ne. Paprasta.
Uždėjau rankas jam ant kaklo ir papurčiau savo galvą.
-Ne? Kodėl?- susiraukė jis.
-Aš nežinau.
-Tada aš tave pabučiuosiu.
Aš nebežinojau ką atsakyti. Iš tiesų aš buvau labai pasimetusi. Jaučiau jam kažkokius jausmus. Ir gan stiprius. Tačiau nežinojau ar noriu bučiuoti jį, kai mes taip dažnai pykstamės...
-Delise? Tai kaip? Galiu pabučiuoti tave?
-Ne.
-Kodėl?
-Nes aš nenoriu.
-Kodėl?
-Tiesiog nenoriu, Zayn.
Jo akys suspindėjo.
-Kodėl?
Aš tik papurčiau galvą, nulipau jam nuo kelių, o jis net nebandė manęs sustabdyti. Jis tiesiog sėdėjo kaip sėdėjęs ant senos medinės kėdės ir stebėjo kiekvieną mano judesį.
Nežinau kas tuo metu dėjosi mano galvoje, ką tiksliai tuo metu galvojau ir kokios buvo mano emocijos. Aš paprasčiausiai pati nesupratau ko aš noriu. Norėjau jį pabučiuoti, tačiau bijojau. Žinojau, kad nerūpiu jam ir kad jis mane ankščiau ar vėliau įskaudins. Juk nesu vienintelė mergina, su kuria jis taip elgiasi. Buvau viena iš dešimties ar net kelių dešimčių. Puikiai tai žinojau. Todėl nepasidaviau jam.
Atsistojusi nuo Zayn kelių aš pažvelgiau jam į akis. Jo žvilgsnis buvo ramus, nė kiek nepasikeitęs. Veide nebuvo galima įžvelgti nei nuostabos, nei nusivylimo.
Užsikišau savo plaukus už ausų, kadangi taip buvo patogiau. Dar kartą atsidusau ir užsidėjau savo delnus ant liemens.
-Tai... aš jau eisiu,- pasakiau tyliai ir apsisukau.
-Delise? Gal galėtum atnešti man ką nors pavalgyti?
-Gerai,- linktelėjau aš ir pradėjau lipti laiptais iš rūsio.
-Deli?- dar kartą išgirdau jo balsą.
Vėl atsisukau į jį. Šįkart jis priėjo prie manęs ir sustojo vos už keliolikos centimetrų.
-Ką?- paklausiau, šiek tiek pasimetusi dėl jo keistų veiksmų.
Jis apsilaižė lūpas, pažiūrėjo į šoną ir nusišypsojo.
-Zayn, kas yra?
Vaikinas vėl pažiūrėjo į mane savo tamsiomis akimis, staigiai suėmė mano veidą ir pabučiavo, palikdamas šlapias žymes ant mano lūpų. Vos tik tai padarė, iš karto pasitraukė ir greitai nubėgo atgal į rusį.
Aš išpūčiau akis, vis dar nesuvokdama kas čia ką tik įvyko. Iš lėto apsisukau ir nuėjau į savo kambarį, ant lūpų vis dar bejausdama tą keistą drėgnumą.