Omegle

35 Dalis

Ir vėl sėdėjau ant savo lovos, apsikabinusi kelius. Žinoma ir vėl galvojau apie Zayn. Tik šįkart ne vien apie jį, bet ir apie Elizabetą. Mane labai paveikė jos žodžiai, tačiau nesupratau kodėl. Juk negalėjau pagalvoti, kad jis bendrauja tik su manimi ir aš galbūt iš tiesų esu kažkokia išskirtinė. Žinoma, mes su Zayn niekuomet nebuvome pasibučiavę ir net kalbos apie tai nebuvo. Jei jis ir būtų mane pabučiavęs, aš be jokios abejonės būčiau jį atstūmusi. Tačiau... Mane vistiek liūdino tai, kad aš buvau niekuo neypatinga. Nors iš kitos pusės, galbūt dabar jis daugiau laiko praleis su Elizabetą ir man daugiau neteks kentėti jo dažnai besimainančių emocijų.

-Koks jausmas žinant, kad greitai turėsi brolį?- paklausė Timas.

-Keistas. Niekuomet net nebuvau apie tai pagalvojusi, kad tėvai vieną dieną ims ir įsivaikins kažką,- nusišypsojau.

-Bet tas keistas- tai labiau keistai geras ar keistai blogas?

-Manau, kad labiau geras. Kai tu išvažiuosi namo turėsiu su kuo pasikalbėti ir pagaliau neliksiu viena,- nusišypsojau.

-Galėsiu užsukti pas tave kartais,- tyliai pasakė jis.

Pažiūrėjau jam į akis.

-Jei tu tik nori. Na, mūsų tėvai nesusitinka labai dažnai, bet mes galim bendrauti dažniau. Aš manau.

Timo balse galėjau girdėti keistą susijaudinimą, kurio dar neteko girdėti iš jo. Tai iš tiesų buvo nepriimtina jam, kadangi visada kalbėdavo su manimi tvirtai ir užtikrintai.

-Žinoma,- nusišypsojau jam.

-Kaip tau Elizabeta? Susidraugavot?- pasiteiravo jis.

-Taip,- tyliai atsakiau ir atsiguliau į savo lovą.

-Delise, tau skambina!- sušuko mama ir aš pašokusi iš lovos, laiptais nusileidau žemyn.

Man skambina į namų telefoną? Ir iš viso... man niekas negalėtų skambinti...

-Kas tai?- paklausiau mamos, bet ji tik pakilnojo pečius ir papurtė galvą, be žodžių pasakydama, kad neturi supratimo.

Atsargiai paėmiau telefoną iš mamos rankų, pridėjau sau prie ausies ir palaukiau kol mama nueis toliau, tačiau ji taip nepadarė. Ji stovėjo prie manęs ir stebėjo kiekvieną mano judesį.

-Klausau?- tyliai pasakiau.

-Delise?- paklausė iki kaulų pažįstamas balsas.

Mano kūną nupurtė šaltis, bet, kadangi mama stovėjo šalia, būtinai turėjau kalbėti su juo toliau. Jei būčiau padėjusi ragelį ji neatstotų nuo manęs keletą sienų.

-Taip.

-Išeik į lauką,- rimtai tarė Zayn.

-Ne.

-Kaip suprasti ne?

Mama pažiūrėjo į mane keistu žvilgsniu.

-Taip, aš dabar su Timu, Harry. Ar pakviesti jį?

Zayn nutilo. Aš prikandau savo lūpą.

-Perskambinsiu vėliau,- tarė jis ir numetė ragelį. Aš vis dar stovėjau, laikydama telefoną sau prie ausies.

-Bandysi jam paskambinti dar kartą? Gerai. Tau irgi sėkmės. Iki,- nusišypsojau kuo tikroviškiau ir atidaviau mamai telefoną.

-Kas skambino?

-Timo draugas. Negalėjo jam prisiskambinti, todėl paskambino čia.

-Čia? Iš kur jis turi šitą numerį?

-Nežinau, galbūt turi telefonų knygą,- kiek įmanydama stengiausi išsisukti iš situacijos.

Mama linktelėjo ir aš atsikvėpiau iš išblėsusio susijaudinimo. Eilinį kartą melavau mamai ir jausmas tai daryti tikrai nebuvo vienas iš maloniausių. Jei tik galėčiau, būtinai viską jai papasakočiau.

Greitai užlipau laiptais į antrąjį aukštą ir nuėjau į savo kambarį. Timo nebuvo. Tikriausiai buvo išėjęs į tualetą. Dirstelėjau pro langą, kur stovėjo Zayn automobilis. Jis stovėjo vienoje vietoje ir nė negalvojo pajudėti iš ten. Atsidusau ir susiėmiau sau už galvos.

Ką dabar daryti?