Omegle

78 Dalis

Nuotaikos Zayn name nebuvo pačios geriausios. Pastarasias dienas Zayn su manim net nekalbėjo. Nė žodžio. Jis pyko ant manęs. Suprantama... Aš ir pati negalėjau sau atleisti dėl tokio šlykštaus savo elgesio. Aš savanaudė... Aš sukurta, kad skaudinčiau kitus žmones... Tokia jau esu. Viską sugadinu.
Vieną vakarą mačiau Zayn verkiantį. Jis sedėjo lauko terasoje, pasirėmęs galvą rankomis ir valėsi ašaras. Jis nežinojo, kad jį stebiu.
Stovėjau ir tyliai žiūrėjau į jį. Rodės, net nekvėpavau. Sakoma, kad vyrai neverkia. Manau verkia visi, tik moterys tai daro dėl visko iš eilės, o vyrai dėl tikrai rimtų dalykų. Jei verkia vyras- reiškia tai turi labai rimtą priežastį. Ir aš tą priežastį žinojau. Elifas... Buvo labai gaila... Po to, kai jį suėmė, policija manė, kad tai jis kaltas dėl Chloe mirties. Ant jos kūno buvo rasta Elifo pirštų antspaudų, buvo dar keli panašūs sutapimai, susiję su jos mirtimi. Tačiau visa tai nebuvo patvirtinta iki galo, jie jį paleido, o kitą dieną jis nusprendė palikti šį pasaulį. Darvinas jį rado persipjovusį venas. Vaikinas neištvėrė...
Tai buvo šokas visiems mums. Elifo daug nepažinojau. Taip, jis buvo keistas. Bet kad ir koks jis buvo, žinojau, kad Hariui, Timui, Zayn ir Darvinui jis buvo labai brangus. Jie visi buvo kaip broliai. Kaip komanda. Tačiau taip jau atsitiko, jog vienas iš jų nusprendė tą komandą palikti...
Iš lėto priėjau prie Zayn, atsisedau šalia. Jis pamatęs mane staigiai pašoko, atsistojo ir puolė delnais valytis veidą.
-Zayn,- tyliai tariau, bandydama bent kažkiek jį paguosti. Deja, man sekėsi nekaip.
-Ko tau?- šaltai atsakė jis užkimusiu balsu.
-Norėjau, kad pralinksmėtum.
Jis pašaipiai nusijuokė, pažiūrėjo į mane. Zayn akys buvo neįprastai raudonos ir spindinčios.
-Eik į savo kambarį, Delise, man nereikia kažkokios tavo užuojautos. Tu tikrai niekaip nepadėsi.
Mano rankos ir kojos nutirpo. Jo šaltumas ir nedėkingumas tikrai mane liūdino. Tačiau juk to ir galėjau tikėtis. Juk elgiausi kaip paskutinė liurbė.
-Kodėl tu vis dar čia? Liepiau tau eiti į savo kambarį.
-Aš nenoriu eiti,- tyliai ištariau ir atsistojusi priėjau prie Zayn. Smarkiai apsikabinau jį iš nugaros. Jis nė kiek į tai nereagavo. Tik stovėjo ir žiūrėjo tolyn į ežerą. Buvo toks susimąstęs. Rodėsi, net nemirksėjo. Mano akyse nesustabdomai ėmė kauptis ašaros. Labai apgailėstavau dėl savo negražaus elgesio, tačiau mano drebantis balsas nesugebėjo ištarti jam nė vieno žodžio.
-Zayn,- pasakiau silpnu balsu. Nebuvau įsitikinusi, jog jis mane išgirdo.
-Zayn,- pakartojau vėl. Šįkart garsiau,- aš tikrai atsiprašau.
-Dėl ko tu atsiprašai?- šaltai paklausė tamsiaplaukis.
Aš nutilau. Mano gerklėje atsirado nepaaiškinamas gumulas, kuris tiesiog trukdė man reikšti savo mintis. Negalėjau prakalbėti.
-Kas buvo? Nesugebi pasakyti dėl ko atsiprašinėji?- pašaipiai paklausė.
Ašaros ėmė riedėti viena po kitos. Zayn marškinėliai tapo šlapi nuo mano ašarų.
-Zayn,- vėl tyliai tariau.
-Tai ar pratarsi dar ką nors, be mano vardo?- grubiai ištarė jis, lyg būčiau didžiausia klaida jo gyvenime.
Norėjau viską ištaisyti. Norėjau vėl laisvai kalbėtis su juo, guosti, jausti jo apkabinimus, matyti jo šypseną. Bet tai padaryti buvo neapsakomai sunku.
-Atsiprašau, jog esu tokia savanaudė ir galvoju tik apie save,- akimirkai nutilau, tačiau netrukus vėl tęsiau,- atsiprašau, kad elgiuosi kaip mažas vaikas. Atsiprašau, kad galvojau, jog gali mane įskaudinti, išduoti. Kad esi kažkoks mergišius ir panašiai. Atsiprašau už kiekvieną savo žodį, atleisk man, kad nesiklausau tavęs. Aš noriu, kad viskas būtų kaip ankščiau. Atleisk, kad negaliu tavęs kažkaip paguosti ar palaikyti, net neįsivaizduoji kaip sunku tau pasakyti ką nors. Prašau, atleisk man, Zayn. Tikrai... Niekad negalvojau, kad taip nuoširdžiai prašysiu kažkieno atleidimo, bet tai vyksta. Noriu, kad atleistum man, Zayn...
Sukukčiojau ir pasivaliau bėgančią nosį savo delnu. Vėliau vėl apkabinau Zayn. Jis buvo labai susimąstęs. Vis dar žiūrėjo kažkur į tolumą.
-Prašau, Zayn, pasakyk man ką nors. Ta tyla mane žudo.
Jis nieko nepratarė. Vis dar žiūrėjo į kažką, visiškai be emocijų. Vėliau, po keletos akimirkų atsisuko visu kūnu į mane, pažiūrėjo į užverktas akis ir apkabino.
-Aš tik noriu, kad laikytum mane paprastu žmogum. O ne kažkokiu mergišium, banditu, ar dar kažkuo. Daugelis žmonių mano, kad mes blogi. Mes tokie nesam. Taip, mes esame padarę daug didelių klaidų. Ir mes to labai gailimės. Delise, Elifas tai nebe pirma netektis mūsų rate. Per pastaruosius mėnesius netekome dar dviejų žmonių... Žinai, tai yra išties skaudu. Tu nieko negali padaryti dėl to. Delise, aš tik norėjau tau būti paprastas vaikinas, man buvo nuostabu, kad tu manim pasitiki, kai manim nepasitikėjo beveik niekas. Aš tiesiog... jaučiausi kažkuo ypatingas, aš kažkam rūpėjau. O dabar tu pareiški man tokius žodžius... Elizabeta. Aš negalėčiau su ja būti. Ji gali būti nebent vienos nakties nuotykis. Supranti? Ji verta tik to. O tu, verta kur kas daugiau. Nenoriu tavęs nuvilti. Nenoriu skaudinti tavęs kažkaip. Aš noriu, kad tikėtum manim, supranti?
Aš linktelėjau galva. Nebeturėjau žodžių. Zayn tikriausiai dar niekada su manim nebuvo toks nuoširdus.
-Zayn,- tyliai pasakiau,- aš ir negalvoju, kad tu blogas.
-Tu pasakei lyg būčiau pabaisa, lyg koks monstras, kuris tik ir nori visas iš eilės nusitempti į lovą ir pasinaudoti.
-Aš tik nenoriu, kad tu ir Elizabeta būtumėt per daug artimi. Žinau, jog jūs ne tik draugai. Žinau, kad kažkada jus siejo daugiau. Tiesiog noriu būti visiškai užtikrinta, kad manęs neiškeisi. Juk ji yra žymiai gražesnė ir patrauklesnė už mane. Visų vyrų svajonė.
Jis šiek tiek atsitraukė, padėjo savo delnus man ant pečių, pažvelgė į akis ir švelniai tarė:
-Delise... Neapsigauk. Vyrams svarbu yra moters širdis ir ištikimybė,- jis pirštu parodė į mano širdį.
-Zayn... Aš... tik norėjau pasakyti, kad esi man labai brangus. Žinai tai?
Zayn smarkiai apkabino mane ir iš visų jėgų priglaudė prie krūtinės. Pajaučiau jo ašarą, ištryškusią ant mano kaktos.
-Delise..,- tyliai ištarė jis.
-Aš labai norėčiau sužinoti visą istoriją, kas pastaruosius mėnesius čia įvyko. Ar papasakosi man?