Omegle

71 Dalis

-Delise, ateini?!- sušuko mama ir aš atsikėlusi nuo lovos, nusivaliau ašaras ir nusileidau laiptais žemyn. Kur manęs laukė dar didesnė staigmena...

Svetainėje mane sutiko keisti Sofijos ir mamos žvilgsniai bei kažkoks polietileninis maišelis, gulintis ant stalo.
-Prisėsk,- liepė Sofija.
Aš sumišusiu žvilgsniu pažvelgiau į mamą, neįsivaizduodama ko jos iš manęs nori.
Iš lėto priėjau prie fotelio ir atsisėdau.
Tyla... Daugiau nieko.
Jos abi tylėjo ir žiūrėjo tiesiai į mane.
-Kas yra?- pasimetusi paklausiau.
-Kas yra?- pakartojo Sofija,- ar nieko nenori pasakyti?
Širdis pradėjo greičiau plakti prisiminus Zayn ir Timą.
Gal jos sužinojo, kad slepiau Zayn?.. Jei taip- man galas...
-O ką turėčiau pasakyti?
-Na, tu geriau žinai.
Prikandau lūpą ir nervingai draskiau savo nagus.
O, Dieve, tik ne tai. Prašau, tik ne tai...
-Kas tai, Delise?- paklausė Sofi ir parodė pirštu į maišelį, gulinti ant stalo.
Aš atsargiai patraukiau jį prie savęs, atidariau ir pasilenkiau, kad galėčiau geriau apžiūrėti turinį.
Maišelyje buvo balto popieriaus lapo gabalėlis. Atsargiai išėmiau, tikėdamasi, jog tai ne dar vienas kvailas Zayn raštelis. Atverčiau lapą ir jame išvydau nedidelę kruvelę žolės. Tikrų tikriausios žolės...
-Radau tai tavo kambaryje. Ką pasakysi?- paklausė mama.
Mano širdis nusirito į kulnus.
-Tai... ne..,- teištariau silpnai.
-Delise, nemeluok. Nuo to geriau tikrai nebus.
-Aš ne... čia ne mano.
-Na, kieno dar daiktai gali būti tavo kambaryje?
Timas...
-Mama, tai tikrai ne mano.
-Neaiškink man daugiau tai tavo ar ne! Aš turiu įrodymą! Nesuprantu, kaip aš galėjau užauginti tokią dukrą kaip tu. Visą gyvenimą mokiau tave būti doru žmogumi, nemeluoti, mokytis, nežaloti savęs. Mokiau, kad būtum dėkinga ne tik Dievui, bet ir tėvams, už tai, kad tu esi šiame pasaulyje. O kaip tu atsidėkoji? Rūkai žolę? Ar tai tau atrodo gerai?!- pakėlė balsą mama.
Dėl sudrėkusių akių beveik nemačiau nei mamos, nei Sofijos veido. Tačiau ir nenorėjau matyti...
-Tai ne mano,- pakartojau, tačiau mama man nepasidavė. Tik dar labiau kėlė balsą ant manęs.
Neištvėrusi, atsistojau nuo fotelio ir staigiai nuėjau į savo kambarį, nebesiklausydama nė vieno žodžio, ką man sako.
Pasiėmiau savo telefoną ir tyliai pasileidau ramią muziką.
Buvau pasimetusi laike, todėl nė nežinojau kokia savaitės diena dabar yra. Atsidariau kalendorių, kuriame išvydau priminimą.
Keista, juk nerašiau jokio priminimo...

"Labas. Pagaliau radai :) Ar pameni tą vakarą prie ežero? Na, gal ir ne visai tobulas jis buvo, tačiau norėčiau dar kartą pamatyti tą tavo susižavėjusį žvilgsnį. Fevstono rezervuaras."

Nieko nelaukusi, pašokau iš lovos ir puoliau ieškoti savo santaupų ant taksi. Deja, viską atidaviau Timui...
Beliko tik viena išeitis- vogti... Daugiau variantų aš nemačiau.