Omegle

40 Dalis

Grįžusi namo vis galvojau ar tik ne per šaltai aš kalbėjau su Zayn. Galbūt buvo kitas būdas pasakyti, kad jis nuo manęs atstotų. Pažvelgiau pro langą, per kurį matėsi mano priekinis kiemas ir šiukšliadėžė prie kelio. Iš šiukšliadėžės, ant žemės buvo išbarstyti purpurinės rožės žiedlapiai, kurie vos papūtus vėjui imdavo elegantiškai skraidyti gatvėje, lyg ieškodami kažkokio išėjimo. Visai kaip ir aš. Blaškiausi tai iš vienos pusės, tai iš kitos, niekaip neapsispręsdama ar aš tikrai gerai padariau pasirinkdama visiškai atstumti Zayn, o ne bandyti su juo susidraugauti. Šiuo atvėju aš buvau rožė, Zayn- vėjas, o Timas... šiukšliadėžė. Kadangi didžiausia mano dalis priklausė Timui. Jis man buvo svarbesnis už Zayn, mylėjau jį kaip vyresnį savo brolį ir labai gerą draugą. Jis man buvo lyg šeimos narys ir aš tikrai negalėjau leisti Zayn jo iš manęs atimti. Tačiau viena, nedidelė dalis manęs norėjo būti su Zayn ir pagaliau suprasti jį. Vyliausi, kas netyčia nebūčiau neįvertinusi tos mažytės savo dalelės jėgų.
Zayn nebetykojo manęs prie mano namų, nebūdavo su savo draugais. Beveik pilną savaitę aš jo visiškai nemačiau ir tai iš tiesų padėjo bent šiek tiek išmesti jį iš savo galvos.
Mes artimiau susipažinome su Elizabeta, ji man davė įvairių grožio patarimų, kurių aš taip ir nepanaudojau. Tiesiog neturėjau prieš ką taip gražintis. O kiekvieną dieną atrodyti lyg per šventę- šis dalykas buvo ne man. Iš viso neįsivaizdavau kaip Elizabetai yra patogu nuolat būti su dirbtinėmis blakstienomis, aukštakulniais ir vos užpakalį dengiančiomis suknelėmis, kurias tikriausias aš tampyčiau žemyn kas kelias sekundes. Aš nebuvau tokia kaip ji ir kartais dėl to mes neturėjome apie ką kalbėti. Ji labiau vertino grožį, o aš- protą. Tuo mes ir skyrėmės.
-Kodėl tu neturi vaikino?- paklausė manęs Elizabeta.
-Nežinau.
-Kaip tai nežinai. Vistiek, galbūt tau jau kažkas patinka arba tu nenori santykių, ar panašiai.
-Sakykim, kad aš nevisiškai esu tam pasiruošusi.
-Kaip suprasti? Santykiams nereikia ruoštis.
Nuleidau galvą ir pasižiūrėjau į savo nagus.
-Aš turiu omeny, aš nemoku bendrauti su vaikinais, esu įsitikinusi, kad bučiuojuosi siaubingai ir aš beveik niekam nepatinku.
-Nesamonė.
-Tai tiesa.
-Vienintėlis blogas dalykas tavyje yra tas, kad tu per daug save nuvertini,- tarė šviesiaplaukė,- visada apie save reikia galvoti gerai. Ir patikėk manim, kiekvienas žmogus bučiuojasi gerai, tik kartais reikia pasipraktikuoti.
-Pasipraktikuoti? Ką tu siūlai?
Ji nusišypsojo ir išsitempė mane už rankos iš mano kambario, nusivesdama į svetainę, kur sėdėjo vaikinai.
-Kas dar su mumis žaidžia "Trauk ir pūsk"?!- sušuko Elizabeta.
Visi vaikinai nusišypsojo. Išskyrus Darviną ir mane. Nesupratau kas tai per žaidimas, bet turėjau nelabai gerą nuojautą. Vos išgirdau pavadinimą, man tas žaidimas jau pradėjo nepatikti. Ačiū Dievui, bent jau tėvų nebuvo namie...