Omegle

14 Dalis

Kaip niekada ankščiau, visi susėdome prie vakarienės stalo. Mama iškepė vištiesnos kepsnelių. Klausiau savęs, kokia proga visa tai vyksta, tačiau atsakymo neradau.
-Delisė nusipirko naują telefoną,- pasakė mama tėčiui ir nusišypsojo.
-O kur tavo senas?
-Jis man iškrito ir aš jį sudaužiau.
-Nevėkšla,- nusišypsojo tėtis.
Aš linktelėjau.
-Nori pasakyti, nusipirkai telefoną pati už savo pačios pinigus?
-Taip,- ramiai atsakiau.
Tėtis tik pakėlė antakius ir toliau valgė.
-Taigi... Mes su tėčiu norėtumėm tau kai ką pasakyti, Delise,- nusišypsojo mama ir paėmė tėtį už rankos.
Padėjau šakutę į lėkštę ir įdėmiai žiūrėjau į tėvus.
-Ką?
-Mes norėtumėm įsivaikinti.
Mano kvėpavimas sustojo.
-Įsivaikinti vaiką?
-Taip,- mama nekantravo išgirsti mano atsakymą. Tarp mūsų trijų įsivyravo įtampa.
Tą akimirką atrodė, kad tiesiogine to žodžio prasme prarijau liežuvį. Negalėjau ištarti nė vieno žodžio. Net nežinojau kaip į visą tai reaguoti. Jie nori įsivaikinti vaiką? Aš turėsiu sesę arba brolį? O, Dieve, ką visą tai reiškia?
-K-kaip suprasti įsivaikinti?
-Na, aš visada norėjau didesnės šeimos, o gimdyti jau ne pats geriausias laikas. Pagalvojome, kad vaikų namuose yra vaikų, kurie neturi tėvų ir niekada neturėjo, todėl norėtumėm įsivaikinti. Tėtis norėtų berniuko.
Mano lūpos atsiskyrė viena nuo kitos. Atsidusau.
-Aš net nežinau ką pasakyti.
-Tiesiog pagalvok ar norėtum turėti mažą broliuką?
-Ar labai mažą?
-Na, mes norėtumėm šiek tiek vyresnio, ne kūdykio.
-Aš nežinau.
Visada norėjau turėti brolį, tačiau norėjau vyresnio. Tą, kuris apgintų mane nuo visų problemų, nuo visų, kurie ketintų mane nuskriausti. Tačiau galbūt ir mažesnis brolis būtų visai neblogai?
-Pagalvok, gerai? Aš labai norėčiau, kad tu sutiktum. Norėčiau išpildyti savo neišpildytą svajonę,- nusišypsojo mama.
Negalėjau atsisakyti, kadangi padaryčiau viską, kad tik mano mama ir tėtis būtų laimingi.
-Gerai,- tariau aš,- pagalvosiu.
Staiga suskambo durų skambutis. Suraukiau antakius.
Kas tokį vėlų vakarą galėtų ateiti? (O, taip, mūsų vakarienė būna apie devintą valandą).
-Kas čia galėtų būti?- paklausė savęs tėtis ir atsistojo nuo kėdės.
Pas mus niekada neateina svečių tokiu laiku. Nebent kaimynams kas nors atsitiko arba... Zayn?!
Pašokau nuo kėdės.
Mama atsisuko į mane, keistai pažiūrėjo.
-Kas tau?- paklausė ji.
-Aš atidarysiu, tėti!- sušukau ir nubėgau paskui jį.
-Aš jau prie durų, tad gali nesivarginti.
-Ne! Aš atidarysiu!- sušukau ir tėčiui paėmus už rankenos ir atidarant duris.
Mano širdis plakė greičiau nei įprastai. Jei tai Zayn ir jei tėvai apie jį sužinos- man namų areštas mažiausiai mėnesiui...
Užsimerkiau.
Tėtis atidarė duris.
-Labas, Dilanai!- sušuko mano mamos draugė Sofija ir paspaudė ranką tėčiui. Iš paskos tą patį padarė ir mano bendraamžis jos sūnus Timas, ir  Timo tėvas Robertas.
Atsidusau iš palengvėjimo.
-Nesupykit, kad atvažiavome čia taip vėlai, tikiuosi nesutrukdėme.
-Ne, tikrai ne. Užeikit,- maloniai priėmė svečius tėtis.
Žinoma, visi pradėjo glebesčiuotis. Vien dėl to ir nemėgau svečių. Sofija pabučiavo man į žandą, ant kurio paskui liko lūpdažio žymė. Nusijuokusi, pradėjo valyti mano veidą.
Aš tik mandagiai šypsojausi, nors mintyse jau galvojau kaip lipu į savo kambarį ir užsidarau ten, kad tik nereiktų su jais visais bendrauti.
Netrukus taip ir padariau.
Pasiėmiau savo mėgstamiausią knygą, atsisėdau ant lovos, sukryžiavusi kojas ir pradėjau skaityti naują skyrių.
Kai jau maniau, kad galėsiu bent šiek tiek pailsėti, į mano kambarį įsibrovė tamsiaplaukis Timas.
-Delise? Tavo mama prašė, kad tu parodytum man, kur bus mano lova.
Sustingau. Pasimečiau.
Kokia dar lova?
-Kaip suprasti?- pasakiau.
-Na, mūsų namuose daro remontą ir mums reikia kažkur pagyventi bent porą dienų, taigi... tavo tėvai priėmė mus.
Per daug informacijos. Pyyyp... pyyyp... pyyyp... numerio, kurį surinkote nėra.
-Ir mano mama prašė tau parodyti kur bus tavo lova?..
-Taip,- linktelėjo jis.
-Iš kur, po velnių, aš galiu žinoti kur bus tavo lova, jei tik dabar sužinojau, kad tu čia gyvensi?
Timas nusijuokė, pakilnojo pečius.
Greitai nusileidau laiptais, susiradau mamą.
-Mama, kur bus Timo lova?- rimtai paklausiau.
-Na, jei tu nieko prieš, manau galėtumėm atstumti tavo dvi sustumtas viengules lovas į skirtingas puses.
-Padalinti mano lovą?- patempiau lūpą.
Mama nusijuokė.
-Juk tik kelios dienos. Nenumirsi,- tarė ji linksmai ir aš, nukabinusi nosį, vėl nuėjau į savo kambarį.
-Štai tavo lova,- pasakiau ir parodžiau į savąją.
-Tu čia rimtai?
-Taip.
-O kur tavoji?
-Irgi čia.
-Uuu... rawr,- nusijuokė jis ir mano veide atsirado šypsena.
-Ne ne ne, mes jas atstumsime vieną nuo kitos.
-Man būtų buvę ir taip gerai,- tarė jis ir nusišypsojo.
-Iškrypėlis,- tyliai pasakiau ir klestelėjau ant fotelio. Jis atsisėdo ant mano lovos.
-Tai ar dabar imsimės darbo, ar vėliau?- paklausiau.
-Na, jei tu taip nori, tai, nagi, aš visas tavo,- nusijuokė Timas ir ištiesė rankas į šonus.
Aš suprunkščiau.
-Tau tikrai kažkas negerai,- nusijuokiau aš.
Timas vis dar šypsojosi.
Sunku buvo pagalvoti, kad teks dalytis kambariu su tokiu iškrypusiu žmogum, kaip Timas. Na, jis buvo šaunus vaikinas, draugiškas, tačiau visiškai kitoks nei aš...
Kvapą gniaužė ta mintis, kad bet kurią sekundę gali pasirodyti Zayn. O jei jis pasirodys Timo akivaizdoje?..