Omegle

62 Dalis

Pro nedidelį tarpą galėjau matyti tik tamsą, daugiau nieko. Netrukus per slenkstį nevisiškai tvirtai peržengė girtas tamsiaplaukis.
Jo raudona striukė buvo purvina, o kelnės suplėšytos per kelį.
Nežinojau ar derėtų su juo pasisveikinti, ar apibarti, jog taip mane išgasdino.
-Timai, tu girtas?- paklausiau ramiai, žvelgdama jam į veidą. Jis iš lėto pakėlė akis, vis dar buvo užsidėjęs savo akinius nuo saulės, kurie, neva, tinka jam prie įvaizdžio.
-Aa, čia tu..,- sumurmėjo sau po nosimi jis.
-Kur tu buvai? Tu baisiai išgasdinai mane.
-Ten, kur reikėjo,- atsakė jis ir svyruodamas laiptais lipo į antrą aukštą. Aš užrakinau duris ir nusekiau paskui jį.
Timas sustojo prie kambario durų, išsitraukė namų raktą ir, atsirėmęs į sieną, ieškojo spynos.
-Šitos durys nerakinamos,- pasakiau aš ir palenkusi rankeną, pastūmiau duris. Tamsiaplaukis iš lėto įžengė pro slenkstį. Aš nuėmiau jo striukę ir numečiau ant kėdės.
-Nurenginėji mane?- paklausė Timas.
-Taip.
Jis atsisuko į mane ir pažvelgė susirūpinimo pilnu žvilgsniu.
-Aš ir pats galiu. Nesivargink.
-Nemanau,- atsakiau ir pradėjau atseginėti jo marškinius.
Jis tik stovėjo ir stebėjo kiekvieną mano judesį. Girdėjau jo garsų kvėpavimą, jaučiau įsmeigtą jo žvilgsnį ant savęs.
Kai pagaliau nuėmiau jo marškinius, atsegiau kelnių diržą, sagą ir užtrauktuką. Vaikinas atlošė savo galvą, nusišypsojo. Stengiausi per daug į tai nekreipti dėmesio. Nuleidau jo kelnes žemyn, jis ištraukė savo kojas ir galiausiai liko pusnuogis stovėti prieš mane. Surinkau jo rūbus nuo grindų ir viską sumečiau ant kėdės.
Kadangi jis niekada neklojo savo lovos, man daugiau nebereikėjo rūpintis dėl jo. Atsiguliau į savo lovą tiesiai su rūbais ir užsiklojau.
-Neapkamšysi?- paklausė jis.
-Ne.
-Kodėl taip šaltai?
Atsidusau ir tvirčiau susisukau į antklodę. Užsiklojau ausį, kadangi negalėjau kitaip užmigti. Keistas įprotis...
-Delise,- išgirdau savo vardą.
Pakėliau galvą ir įsistebeilijau į Timą.
-Delise.
-Ką?
-Delise.
-Kas yra?
-Delise!- sušuko jis.
Aš pašokau iš lovos ir staigiai priėjau prie jo lovos.
-Timai?
-Delise!!!- dar garsiau sušuko jis. Aš pritupiau prie jo, suėmiau jo veidą ir atsukau į save. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur visai į kitą pusę. Akyse galėjau įžiūrėti kažkokį keistą spindesį, kuris reiškė žymiai daugiau nei atrodė. Mačiau skausmą, liūdesį. Tokią keistą, nepaaiškinamą išraišką. Jis visas drebėjo.
Timas suėmė mano ranką. Suspaudė taip stipriai, jog, maniau, sulaužys.
-Skauda.
-Delise,- sunkiai tarė jis ir suspaudė mano ranką dar stipriau.
-Timai, man skauda,- piktai tariau ir stengiausi jį atitraukti nuo savęs.
-Man reikia. Man reikia. Man reikia.
-Ko tau reikia?
Jis šiek tiek pasikėlė iš lovos ir paėmė savo piniginę nuo spintelės. Drebančiomis rankomis išėmė kruvelę pinigų ir silpnai numetė juos ant lovos.
-Nupirk. Nupirk.
-Ką nupirkt?
-Nupirk. Nupirk man.
Nejučiomis net nepastebėjau kaip mano skruostais nevalingai rieda ašaros.
-Ką nupirkti?
Ir tada aš išgirdau tą lemtingą žodį, kuris pakeitė viską. Pakeitė mano ir jo gyvenimą. Pakeitė mūsų gyvenimą. Tada supratau, kad jau niekada nebebus taip kaip ankščiau.
-Amfetaminas,- tyliai sušnabždėjo jo lūpos.