Omegle

77 Dalis

Gulėjau susisukusi savo lovoje. Timas vis nešė man vieną po kito bananinės arbatos puodelius. Pasakiau jam, kad blogai jaučiuosi. Ir jis nesustojo klausinėti ar dar nepagerėjo. Arbata tikrai neišgydytų mano širdy paliktos žaizdos. Po viso to, kas tarp mūsų su Zayn buvo vakar, jis stovi savo svetainėje ir glebesčiuojasi su Elizabeta? Ir jam nė motais, jog aš galiu visą tai pamatyti- kad aš tai ir pamačiau...
Aš tokia kvaila...
Vis dar turėjau vilčių, kad bent kažkiek patinku Zayn... Nė velnio. Atrodo, manyje jis nemato nieko gero, tik tai, kad esu mergina... Patys suprantat...
Realiai, manyje iš tikrųjų nebuvo nieko gero. Nebuvau nei gražuolė, nei mokėjau bendrauti... Net mokykloje dažniausiai manęs vengdavo...
Aš beviltiška. Ir visada tokia buvau...
Timas pagaliau išėjo iš kambario ir leido man pabūti vienai. Tačiau neilgam. Už durų išgirdau Timo ir Zayn balsus.
-Kur Delise?
-Kambaryje. Niekur neina. Blogai jaučiasi.
-Kas atsitiko?
-Nežinau. Galbūt susirgo.
Tuo metu pro duris įžengė Zayn, žvelgdamas į mane susirūpinusiu veidu. Žiūrėdama tiesiam jam į akis, jaučiau nepasitikėjimą. Kiekviename jo judesyje bandžiau įžvelgti nenuoširdumą ir netikrą bendravimą.
-Delise, kas buvo? Blogai jautiesi?
-Ne. Viskas gerai.
Jis suraukė antakius.
-Ne negerai. Sakyk kas yra.
-Viskas man gerai.
-Negerai,- griežtai pasakė Zayn.
Aš nutilau.
Jis savo tamsiomis akimis žvelgė tiesiai į mane.
-Nepapasakosi?
-Neturiu ką.
-Mat kaip.
-O tu? Nenori man nieko papasakoti?- paklausiau jo.
Jo žvilgsnis persimainė. Dabar jau nebegalėjau įsivaizduoti apie ką jis mąsto.
-Šiandien buvo atvažiavus Elizabeta.
-Ji žino kur gyveni?
-Taip.
-Ji yra čia buvusi prieš tai?
Po nedidelės pauzės, jis vėl pratarė:
-Taip.
-Ką ji čia veikė?
Zayn pasikasė galvą. Atsiduso.
-Nežinau kaip tau tai pasakyti. Tu neturėtum to žinoti. Iš tiesų. Tai ne tavo reikalas.
-Bet man įdomu. Ir aš noriu sužinoti kas vyksta tarp tavęs ir Elizabetos. Jei tarp jūsų mezgasi romanas, nenorėčiau kištis tarp jūsų,- rimtai pasakiau jam.
Zayn žvilgsnis tapo šiek tiek sumišusiu.
-Ką?- suraukęs antakius paklausė jis.
-Nenoriu būti kažkoks antras variantas, viena iš daugelio tavo merginų. Žinau koks tu esi. Juk nesu vienintelė, su kuria tu taip artimai bendrauji. Ar ne?
-Kuo tu mane laikai, Delise?
-Tuo, kuo esi. Meluoji tiesiai man į akis. Manai nesužinosiu? Aš sužinau viską, ką tik noriu. Žinau apie tavo romaną su ją.
Jo akys išsiplėtė.
Tą akimirką, atrodė, pagavau jį nusikaltimo vietoje. Laimėjau. Pagaliau išdrįsau jam tai pasakyti. Nesiruošiau būti jo žaisliuku. Kad ir kaip jo norėjau...
Zayn atsistojo nuo mano lovos, nieko neprataręs, patraukę durų link, tvirtu savo delnu suėmė rankeną.
-Taip ir išeisi nieko neprataręs?
Vaikinas sustingo vietoje. Tada apsisuko, pažvelgė į mane.
-Kodėl... tik dabar pasakei visą tai? Nemaniau, kad tu galvoji taip šlykščiai apie mane.
-Zayn, tu tiesiog esi beširdis. Skaudini mane. Nenoriu, kad žaistum mano jausmais,- kalbėjau sunkiai tramdydama ašaras. Mano balsas lūžinėjo.
-Aš nežaidžiu tavo jausmais, Delise.
-Tuomet ką tu darai su manimi? Kodėl iki šiol su manim bendrauji? Argi ne dėl to, jog galėtum įsitempti mane į savo lovą?
Zayn lūpos atsiskyrė viena nuo kitos.
-Delise... Elifas nusižudė.
Tą akimirką atrodė, kad mano širdis sustojo. Žiūrėjau į Zayn spindinčias akis. Jo žvilgsnis buvo pasišlykštėjęs manimi. Tikrų tikriausiai pasišlykštėjęs.
Vaikinas apsisuko ir staigiai išėjo iš kambario, smarkiai trenkdamas durimis. O aš likau sedėti lovoje, toje pačioje pozicijoje.
Tą akimirką aš savęs nekenčiau.
Buvau tikrų tikriausia kalė...