Omegle

32 Dalis

Sėdėjau virtuvėje ir klausiausi savo mamos ir Sofijos pokalbį. Jos kalbėjo taip, lyg manęs virtuvėje net nebūtų buvę.
-Nežinau ką su ją daryti. Ankščiau visada būdavo namuose, bent jau grįždavo. O dabar daro ką nori...
-Tokiais atvėjais aš Timui skiriu namų areštą,- pasakė Sofija.
-Nežinau..,- atisidudo mano mama.
-Mama, tik prašau nereikia. Aš grįžau ir man viskas gerai,- pasakiau atsikasdama sumuštinio.
-Taip, bet galėjai tiesiog paskambinti man arba bent parašyti žinutę. Galėjai pranešti, kad negrįši namo. Bent jau žinočiau, kad tu gyva ir sveika...
-Atsiprašau, mama.
-Ar bent žinai kaip aš jaudinausi? Aš jau iš tiesų maniau, kad tau kas nors atsitiko. Tiek streso... Bent jau būtum su Timu, tada būčiau žinojusi, kad eai ne viena. O čia... Niekas nežino kur tu išgaravai ir galvok ką nori.
-Aš tikrai daugiau taio nedarysiu. Atsiprašau.
-Jei aš turėčiau dukrą, aš tikrai neišleisčiau jos niekur, ypač dabar, kai dedasi tokie dalykai,- tarė Sofija, parodydama Chloe namo link,- kai visos tos grupuotės, narkomanai yra už kiekvieno kampo, tikrai baisu kažkur vaikščioti, nes niekada nežinai kas gali atsitikti.
Kad tik tu žinotum, kad Timas yra vienas iš jų...
-Tikrai taip,- patvirtino mama ir atsidarė šaldytuvą,- tik aš niekaip nesuprantu kur tu buvai visą naktį. Tu gal benamė? Neturi kur pernakvoti?
-Aš ne benamė, mama.
-Tai kodėl jau antrą naktį nemiegi namuose?
-Aš buvau pas draugą,- bandžiau pasiteisinti, tačiau tai nuskambėjo dar blogiau.
-Draugą?- pakėlė antakius mama.
-Taip.
-Kokį dar draugą?
-Paprastą draugą. Jis tiesiog neperspėjęs atvažiavo pas mane ir nusivežė pas save. Galėjau tau iš karto pasakyti, bet nenorėjau žadinti.
-Taip. Kas per draugas?
-Tu jo nepažįsti.
-Taigi... Puiki proga. Pakviesk jį šiandien vakarienės.
-Negaliu. Šiandien jis užsiėmęs.
-Tada rytoj.
-Rytoj irgi.
-Tada kada nors, kai jis bus laisvas.
Linktelėjau galva, tačiau net negalėjau įsivaizduoti Zayn vakarieniaujantį su mano šeima. Tai iš tiesų būtų keista iš jo pusės. Netgi labai.
-Aš tikiuosi jūs naudojat apsaugos priemones,- pasakė ji ir gabaliukas kumpio nuo sumuštinio užstrigo mano gerklėje.
-Ką?!- sunkiai ištariau.
Mama niekada su manimi neaptarinėjo tokių dalykų. Tiesą sakant beveik viską sužinojau iš interneto. Ji niekada net žodeliu apie tai neužsimindavo, o dabar ji ima ir pareiškia man patį asmeniškiausią klausimą koks tiks gali būti, Sofijos akivaizdoje. Jų abiejų žvilgsniai išliko visiškai nepasikeitę, kai tuo metu aš sėdėjau išsprogdinusi akis.
-Mama, ką tu čia šneki?!- tariau ir pradėjau kosėti. Sofija padaužė mano nugarą ir pagaliau galėjau ir vėl normaliai kvėpuoti.
-Tu ne taip supratai. Jis mano draugas, o ne vaikinas.
-Ar jūs bent kartą buvote pasibučiavę?- įtariai paklausė mama. O aš ir toliau nustebusi jos žodžių, imiau gailėtis, kad iš viso užsiminiau apie Zayn.
-Ne. Mes niekada nebuvome pasibučiavę.
-O ar jis ketino tai padaryti.
Prisiminiau, kai Zayn prispaudė mane prie savo automobilio. Kūną nukrėtė šiurpuliukai. Tikriausiai dėl šleikštulio ir pykčio vien apie jį pagalvojus.
-Ne, jis neketino.
Mama sunėrė rankas ant krūtinės.
-Mama, aš tikrai labai atsiprašau už visą tai. Tikiuosi mano mažasis brolis nekels tau tiek problemų kaip aš.
Mamos veidas suspindėjo.
-Ką?
-Aš pagalvojau, kad galbūt labai nesimaišytų man brolis. Tiesa, dabar Timas atlieka man brolio funkciją, tačiau kai jis išvyks namo, aš nenoriu likti viena,- nusišypsojau mamai.
-Ar tu kalbi rimtai?
Linktelėjau. Mamos veide šypsena vis didėjo. Ji rankomis užsidengė burną ir ištiesė rankas į mane, kad galėtų apkabinti. Stipriai suspaudžiau mamą savo glėbyje, užmerkiau akis. Už viską pasaulyje labiausiai myliu savo mamą. Nors kartais ji ir neatrodo pati geriausia, ji vistiek tokia yra. Kad ir kas nutiktų...