Omegle

27 Dalis

Apsidairiau, akimis ieškojau Zayn ir radau jį stovint tiesiai prie mano durelių. Jis nuspaudė atrakinimo mygtuką pultelyje ir atidarė mano duris.
-Nelipk pati, jei šalia yra vyras,- ištarė jis ir aš išlipau.
Nežinojau ar turėjau jam padėkoti ar apšaukti, nes vis velniškai mane išgasdino. Tačiau iš kitos pusės tai buvo netgi džentelmeniška.
-Ačiū,- tariau jam tyliai.
Vos tik užrakinęs automobilį, jis patraukė namų pusėn ir aš, dairydamasi aplink kiemą, stengiausi neatsilikti nuo jo.
Peržengus jo namų slenkstį, man tiesiogine to žodžio prasme užgniaužė kvapą. Jo namai tiesiog dvelkė prabanga ir tai man net labai patiko. Įžengėme į erdvią svetainę su dideliais langais ir terasa į mišką. Per langus galima buvo matyti nedidelį ežerą, kurio prieš tai net nepastebėjau. Zayn atsisėdo ant šviesios odinės sofos, o aš priešais jį ant fotelio. Jis nusikosėjo ir pirštu parodė vietą šalia savęs. Aš pasimečiau.
-Ateik čia,- tarė jis be jokių emocijų ir aš nedrasiai atsikėliau nuo fotelio ir prisėdau šalia šviesiaplaukio.
Zayn užmetė savo ranką ant sofos atlošo, man už nugaros, užsikėlė savo kojas ant permatomo stiklinio staliuko. Tik dabar atkreipiau dėmesį į tai, kad jis vilkėjo nebe sportbačius, kaip ir visą laiką, o juodus lakuotus batus. Taip pat jis buvo apsirengęs juodais marškiniais, sukištais į juodas kostiumines kelnes. Ant riešo mūvėjo juodą laikrodį. Mane visada žavėjo vyrai, kurie rengdavosi taip. Jie net nesupranta kaip jie elegantiškai atrodo.
-Na ir kaip tau?- tarė jis ir iškėlė laisvą ranką į viršų.
-Kas?
-Namas.
-Gražus,- tyliai pasakiau vis dar grožėdamasi viskuo kas buvo tuose namuose. Taip pat ir Zayn išvaizda. Viskas atrodė taip prabangiai, kaip tik gali pasvajoti kiekvienas žmogus.
-Gražus?- ironiškai nusišypsojo Zayn.
-Taip.
-Nusipirkau jį vakar,- pasakė jis ir man atrodė, kad nuo širdies nusirito akmuo. Sumažėjo tikimybė, kad jis gali mane nuskriausti, tačiau ji vistiek buvo.
Linktelėjau ir nervingai pradėjau krapštyti savo nagus. Zayn permetė savo ranką man per petį ir viena ranka suėmė abu delnus.
-Nedaryk taip,- švelniai pasakė jis man į ausį.
Aš suspaudžiau savo lūpas iš susijaudinimo, primerkiau akis.
-Delise,- tyliai pasakė jis.
-Kodėl mane čia atsivežei?- paklausiau.
Girdėjau kaip jis nusišypsojo. Jis buvo taip arti manęs...
-O kur tu dar siūlai mums važiuoti?
-Niekur. Norėjau šįvakar pabūti namie.
-Kodėl?
-Esu pavargusi. Naktį beveik nemiegojau,- pasakiau ir pati norėjau trenkti sau.
Kodėl aš visą tai pasakoju jam?
-Ką veikei naktį?- rimtai paklausė jis manęs ir apsilaižęs lūpas, pažvelgė man į veidą. Aš vengiau akių kontakto su juo, tačiau akies krašteliu galėjau matyti jo kiekvieną judesį.
-Nieko. Tiesiog negalėjau užmigti.
-Mat kaip.
-Kas tau neduoda ramybės, kad negali užmigti?
-Niekas.
-Apie kažką juk galvoji, ar ne?
Aš linktelėjau.
-Apie ką?
-Apie viską.
Zayn pasilenkė dar arčiau.
-Ar galvoji apie mane?
-Kartais,- tyliai atsakiau.
Jis vėl nusišypsojo.
-Ir ką būtent apie mane galvoji?
-Aš noriu namo.
Jis ignoravo mano žodžius ir vis dar laukė atsakymo į jo klausimą. Iš tiesų beveik visą laiką galvodavau vien tik apie jį ir tai būdavo įvairūs dalykai. Vieną sekundę aš jaudinausi kaip jis laikosi, kitą sekundę keikiau jį koks jis asilas yra iš tiesų.
-Daug ką,- pasakiau.
-Pavyzdžiui?- neatstojo jis nuo manęs.
-Aš bandau tave suprasti.
-Suprasti mane?- suraukė antakius jis.
-Taip. Aš bandau suprasti kodėl tu darai vienus ar kitus dalykus. Stengiuosi pradėti mastyti taip, kaip tu, tačiau man blogai sekasi.
-Mastyti kaip aš,- nusišypsojo jis,- geriau nenorėk to. Tikrai nenorėtum dabar turėti galvoje to, ką turiu aš.
-O ką tu turi? Apie ką dabar galvoji?
Jis papurtė galvą.
-Tu nenorėtum sužinoti.
Abu nutilome ir aš vel prikandau savo lūpą.
-Nuvežk mane namo, aš noriu pailsėti,- paprašiau, stengdamasi, kad mano balso tonas skambėtų ne taip šaltai.
-Ne. Šiąnakt liksi čia.
Aiktelėjau.
-Aš turiu grįžti namo. Tėvai manęs laukia.
-Pasakysi, kad buvai pas draugę.
-Tai tikrai nevykusi mintis.
Jis pakilnojo pečiais.
-Tuomet nieko negaliu padaryti. Aš tikrai neketinu vežti tavęs namo. Nebent eitum pėščiomis.
-Tada eisiu pėščiomis.
-Neisi,- paliepė jis piktai,- aš turiu laisvą kambarį. Ten permiegosi. Rytoj parvešiu tave namo.
Mano lūpos atsiskyrė viena nuo kitos, kai supratau, kad kito pasirinkimo neturiu. Visiškai nenorėjau likti Zayn namuose per naktį.
Zayn nuvedė mane į laisvą kambarį, davė savo marškinėlius, kad nereikėtų miegoti su savo nepatogiais rūbais. Išsileidau plaukus ir kritau į lovą. Nebegalėjau sumerkti akių. Nė nesiruošiau miegoti, kadangi neįsivaizdavau ką Zayn gali sugalvoti kol miegosiu. Nepasitikėjau juo taip, kaip pasitikėjau iš pradžių. Neradau priežasčių kodėl man reikėtų jo nebijoti. Tačiau, nors ir supratau, kad jis ne vienas iš geriausių vaikinų pasaulyje, man rūpėjo sužinoti kodėl jis toks, kodėl jis leidžia laiką su manimi ir kodėl jis taip keistai su manimi elgiasi.
Pasiėmiau telefoną į ir įėjusi į Instagram įkėliau nuotrauką, kurioje galima buvo įžiūrėti menesienos apšviestas kambario duris. Komentaruose parašiau: "Tikriausiai aš lunatikė... " ir patalpinusi nuotrauką į internetą, apsisukau ant kito šono. Akyse vis mačiau Zayn atvaizdą, jo elegantišką išvaizdą ir rimtą žvilgsnį.
Negalėjau pasakyti kokį jausmą jaučiau tą akimirką: liūdesį, vienatvę ar baimę ir nepasitikėjimą. Norėjau su kuo nors pasikalbėti iš širdies. Norėjau, kad Timas būtų šalia, tačiau šalia buvo tik Zayn. Visų mano emocijų kaltininkas...