Omegle

52 Dalis

-Timai?- tyliai sušnabždėjau, tikėdamasi, kad jis vis dar nemiega. Tačiau atsakymo nesulaukiau.
-Timai!- šiek tiek garsiau tariau.
Jis pasirėmė alkūne į lovą, laisva ranka perbraukė sau per veidą.
-Kas yra?- kimiu balsu pratarė jis.
-Miegi?
Jis tyliai nusijuokė.
-Žadinai tam, kad paklaustum ar nemiegu?
-Netyčia.
-Aš nemiegojau. Kas yra?
Suspaudžiau savo lūpas. Jo balsas nuskambėjo taip rimtai, kaip Zayn. Vos tik pagalvojus apie Zayn mano širdyje kilo kažkokia neaiški audra.
-Kas yra?- pakartojo jis.
Tuo metu aš negalėjau pratarti nė žodžio. Nes jei būčiau tai padarius, būčiau garantuotai apsiverkusi.
Timas atsiduso ir krito nugara į lovą.
-Einam pasivaikščioti?- paklausė jis.
-Dabar?
-Taip.
-Einam,- atsakiau ir nieko nelaukusi apsirengiau šilčiau.
Po kelių minučių jau stovėjau prie lauko durų ir laukiau laiptais besileidžiančio Timo.
-Dėkis striukę,- liepė Timas.
-Lauke nešalta.
-Šalta. Dėkis striukę.
-Nesušalsiu.
-Delise, pasakiau dėkis striukę,- piktai pažiūrėjo jis į mane.
-Ne,- greitai pasakiau ir išbėgau į lauką. Jis tik pavartė akimis ir išėjo paskui mane.
-Jei sušalsi, aš nebūsiu kaltas.
-Niekas tavęs ir nekaltins,- atsakiau stovėdama ant takelio ir stebėdama kaip Timas rakina duris,- tai kur eisim?
-Bet kur,- atsisuko jis į mane ir užsidėjo savo akinius nuo saulės.
-Kam tau tie akiniai naktį?- nusijuokiau.
-Jie tinka prie mano įvaizdžio.
-Įvaizdžio?- prunkštelėjau,- tu esi keistas, žinai tai?
-Žinau,- nusišypsojo jis,- bet kas taptų keistas, jei būtų priverstas gyventi su tokia idiote.
-Idiote? Tu kalbi apie mane?- aiktelėjau.
Timas nusišypsojo ir pažiūrėjo į žemę.
-Žinai kas yra tikras idiotas, idiote?- nusijuokiau ir nesmarkiai trenkiau Timui į pilvą. Pagavęs mano ranką ir sulenkęs ją, jis vis artino mano delną artyn mano veido, švelniai suduodamas kelis nesmarkius smūgius.
-Nemušk savęs, Delise.
-Baik, Timai!- sucypiau aš besijuokdama.
-Aš nieko nedarau. Tai tu save muši.
-Timai, jei tuojau pat nesustosi...
-Ką man padarysi?- parodė liežuvį jis.
-Pasakysiu tavo mamai.
-Sakyk,- nusišypsojo jis.
-Išvarysiu tave iš savo kambario.
-Tada aš pasiskųsiu tavo mamai,- nusijuokė jis.
-Skundikas,- tariau ir trenkiau jam.
-Viskas, Deli, dabar tikrai prisiprašei,- rimtai pasakė jis ir pakėlęs mane ant savo rankų, pradėjo bėgti.
-Timaaai!- sušukau, kuo tvirčiau apsikabindama jo kaklą. Mano nosį pasiekė odekolono kvapas.
-Prašau, paleisk!- dar kartą sucypiau,- man bloga! Timai! Man bloga!!!
Jis kelis kartus apsuko mane ir pastatė ant žemės.
-Rimtai?- ramiai paklausė jis.
-Taip,- bandžiau nutaisyti kuo rimtesnę veido išraišką, tačiau tai tik dar labiau mane prajuokino ir aš nevalingai pradėjau prunkšti kaip kumelė.
-Idiotė. O ką aš sakiau..,- tyliai sumurmėjo Timas.
-Šaaaa.
Staiga Timas įkvėpė oro ir susiėmė už širdies. Akimirką jau maniau, kad jis juokauja ir pradėjau juoktis, tačiau jis tik išbalo ir negarsiai suinkštė.
-Ei? Kas tau?
-Delise,- tyliai pasakė Timas.
-Ką?! Kas yra?!- sumišusi tariau ir suėmiau jo veidą savo delnais,- Timai?!
-Aš...
-O, Dieve, ar man iškviesti greitąją?
-Ne. Aš... tik...
-Pasakyk! Negąsdink manęs!- mano akyse susikaupė ašaros. Bijojau, kad Timui nieko nenutiktų. Jei ne jis- aš tikriausiai neištverčiau viso savo sumauto gyvenimo,- Timai...
Apsikabinau jo kaklą ir apsiašarojau kaip maža mergaitė. Jis rankomis stipriai tvirtai apglėbė mane.
-Aš tik juokauju, Delise,- jo ramus balsas pro šypseną pasiekė mano ausų būgnelius.
-Aš nekenčiu tavęs. Aš tikrų tikriausiai tavęs nekenčiu. Tu pats šlykščiausias mano sutiktas žmogus,- pasakiau suspausdama jį savo glėbyje.
-Tik nereikia. Aš irgi nekenčiu tavęs,- nusijuokė jis.
-Tu baisiai mane išgąsdinai. Daugiau niekada gyvenime taip nedaryk.
-Kodėl?
-Tiesiog nedaryk.
-Sakyk tik. Kodėl?
-Nes aš nenoriu, kad tau kas nors atsitiktų.
-Man nieko ir neatsitiks.
-Prižadi?
-Prižadu,- tyliai pasakė jis ir pabučiavo man į kaktą.