Omegle

68 Dalis

Staiga prasivėrė durys ir pro jas žengė tamsiaplaukis pikta veido išraiška. Vos pamatęs mane jo antakiai pakilo, akys keistai sublizgėjo, o lūpos nežymiai atsiskyrė viena nuo kitos.
-Zayn,- tariau tyliai pro sukąstus dantis.
Jis tik išsižiojo ir stengėsi suvokti kas ką tik nutiko. Netrukus Zayn pagriebė lentą iš mano rankų ir pradėjo trinti į savo marškinėlius.
-Ką tu darai?- paklausiau sumišusi, tačiau jis taip ir neatsakė.
Pažvelgiau į merginą, vis dar sėdinčią ant žemės ir didelėmis akimis žiūrinčia tai į mane, tai į Zayn, tai į vyrą.
-Ar viskas gerai?- paklausiau jos ir ištiesiau ranką, norėdama padėti jai atsikelti. Bet ji nepaisė mano pagalbos ir atsistojo pati. Greitai nužygiavusi prie savo sūnaus, pakėlė jį ant savo rankų. Timas vis dar buvo stipriai užsimerkęs. Mergina pasiėmė lagaminą nuo žemės ir spausdama vaiką arčiau savo krūtinės, nužingsniavo tamsia gatve. Netarusi nė žodžio...
Zayn iš visų jėgų užsimojo ir metė lentą į asvaltą. Ji kelis kartus atšoko nuo žemės ir nuslydo kelis metrus.
-Ar jis lindo prie tavęs?
-Ne. Bet jis lindo prie tos merginos. Aš trenkiau jam,- apsidairiau.
-Deli, ar bent pažįsti tą merginą?
Aš papurčiau galvą.
-Tada kokio velnio tu kišiesi ne į savo reikalus?! Prižadėjai su niekuo net nekalbėti.
-Aš...
-Nieko nebesakyk, Delise. Nebenoriu daugiau girdėti nė žodžio iš tavęs!- pakėlė balsą jis.
Mano akyse susikaupė ašaros.
-Zayn, ką man reikėjo daryti?
-Netark nė žodžio! Užsičiaupk, Delise. Ir taip jau prisidirbai!
Jis buvo labai piktas... Atrodė, jog tą akimirką norėtų man trenkti. Tačiau jis to nepadarė. Tamsiaplaukis tik nuėjo prie vyro, pritupė ir kelias sekundes įsistebeilijo į jį. Tada lėtai, pirštais prilietė jo kaklą, ieškodamas jo pulso. Staigiai patraukęs ranką nuo jo, atsistojo ir pakėlęs lentą nuo žemės, stvėrė mano ranką ir nusitempė ten, kur baigiasi gatvės žibintai.
Vos tik pasiekėmė parką, jis metė lentą į krūmus ir lyg niekur nieko, toliau sparčiu žingsniu vedė mane namo.
Visą kelią mes tylėjome. Nei aš, nei jis nepratarėmė nė žodžio.
Kai pagaliau priartėjome prie mano kiemo, Zayn paleido mano ranką. Nė nepajaučiau kaip mano skruostais vėl pradėjo riedėti ašaros. Dar niekada nesijaučiau tokia palaužta, kaip tą akimirką. O prisiminus Timą viskas pasidarydavo dar blogiau.
Atrakinau duris ir Zayn puolė pro duris tiesiai į mano kambarį.
Kylančios Saulės spinduliai apšvietė tamsius Timo plaukus, išbalusį veidą. Atrodė, jis net nekvėpuoja.
Zayn pritupė prie jo ir delnais suėmė jo veidą.
-Timai! Timai, girdi mane?!
Tačiau jis nerodė jokių gyvybės ženklų.
-Timai! Delise, atnešk vandens!
Aš nuskubėjau į virtuvę, staigiai pripyliau stiklinę šalto vandens ir skubiai grįžau atgal. Zayn palenkė stiklinę ir užpylė vandens ant jo veido.
-Pabusk, Timai, pabusk...
Vaikinas trenkė tamsiaplaukiui per veidą, tačiau jis vistiek nereagavo.
-Broli, prašau,- tyliai sušnabždėjo jis drebančiu balsu.
Mano kukčiojimas nuaidėjo kambaryje. Negalėjau nustoti verkti.
-Broli, negaliu patikėti, kad man tenka tai daryti,- tyliai tarė jis ir įkišęs tabletę jam į burną, įpylė vandens.
Timas silpnai atsikosėjo. Mano širdis suvirpėjo.
Zayn pasodino jį ir padaužė per nugarą. Timas dar kartą atsikosėjo, tik šįkart žymiai stipriau. Tada netikėtai atpylė visą savo skrandžio turinį ant grindų. Rankomis pasirėmęs į grindis, Timas sugraibė tabletę nuo grindų ir vėl įsikišo ją į burną. Užvertęs galvą, nurijo ją ir vėl krito ant grindų.
Zayn susiėmė už burnos. Vis dar klūpėjo ant kelių, nuleidęs galvą. Išgirdau jo garsų ir staigų įkvėpimą, prisėdau arčiau jo ir stebėjau kiekvieną jo judesį. Jis delnais užsidengė akis.
Zayn verkė...
Tikrų tikriausiai verkė...
Švelniai padėjau savo galvą jam ant peties. Savo delnu suėmiau tamsiaplaukio ranką ir tyliai jam į ausį tariau:
-Mes ištversime tai. Mes išgelbėsime jį. Prižadu.