Omegle

9 Dalis

Buvau užburta šviesiaplaukio. Nežinau kodėl, tačiau vis galvojau ir galvojau apie jį. Velniai rautų, nebuvo nė minutės, nė sekundės kai apie jį negalvočiau.
Skausmas spaudė mano kaukolę, gnaibė pirštais smegenis iš vidaus. Viena tabletė nuo skausmo lydėjo kitą. Galvą tiesiog plėšte plėšė, lyg koks vanagas su savo aštriais nagais... Norėjau rėkti. Norėjau šaukti iš visos gerklės, tačiau jau įsivaizdavau savo mamos ir tėčio reakciją.
Visada norėjau turėti vyresnį brolį. Visada norėjau šalia turėti vyrą, kuris palaikytų mane, su kuriuo galėčiau pasikalbėti iš širdies, kuris suprastų mane. Taip, aš turėjau tėtį, tačiau jis niekada nepraleisdavo su manimi tiek laiko, kiek aš norėjau, kad praleistų. Be to, jis dažnai dirbdavo.
Kaip jau buvo įprasta mano kasdienybėje, gulėjau savo lovoje, žiūrėjau į lubas, masčiau apie Zayn... Masčiau... Masčiau... Ir dar kartą masčiau... Tada išgerdavau arbatos, atsiguldavau į lovą ir bandydavau užmigti. Vėl masčiau. Kartais sapnuodavau jį. Tiksliau, dažnai. Netgi labai dažnai... Kiek dienų bandžiau pamiršti jį. Kiek naktų stengiausi apie jį negalvoti.
Nemačiau jo jau daugiau nei savaitę ir nė neįsivaizdavau kur, po velnių, jis pradingo. Galbūt jam kas nors atsitiko?
Nemanau, kad iš viso man tai turėjo rūpėti. Neturėjau galvoti apie jį. Zayn buvo žudikas, iškrypėlis, maniakas ir jis persekiojo mane. Ankščiau...

Išjungiau savo stalinę lempą ant naktinio stalelio, užsiklojau antklode ausį, kaip jau buvau įpratusi. Tiesą sakant, negalėjau kitaip užmigti. Labai keistas įprotis... Bet tikėjausi, kad bent jau nesu tokia vienintėlė pasaulyje.
-Delise,- nuskambėjo Zayn balsas mano galvoje. Šįkart per daug tikroviškai. Tikriausiai jau visiškai išprotėjau...
-Delise,- vėl išgirdau savo vardą.
Stipriai užsimerkiau, užsikimšau ausis.
-Deli!- sušuko Zayn. Šįkart garsiau.
Plačiai pramerkiau akis, pašokau iš lovos ir atsidariau langą.
Stiprus duriantis skausmas nuplieskė mano kaltą. Susiėmiau už galvos.
-Deli!- vėl sušuko jis.
Galiausiai įsitikinau, kad balsas buvo tikras ir aš jo neišsigalvojau.
Po mano langu stovėjo tas pats šviesiaplaukis vaikinas. Negalėjau jo pakęsti.
-Pagaliau prisikviečiau tave,- atsiduso jis ir pradėjo lipti mano namo sienomis. Ne, jis ne žmogus-voras. Jis tik pasinaudojo į mano namų sieną atremtomis kopetėlėmis- stovu vijokliams. Keliolika sekundžių ir jis jau stovėjo mano kambaryje. Kvėpuodamas man į veidą. Jo lūpa buvo prakirsta, tačiau kraujas nebėgo. Žaizda nebuvo šviežia.
-Ar būtina mėtytis iš akmenukų?- paklausiau vis dar susiėmusi už kaktos.
-Aš pataikiau tau?- prunkštelėjo Zayn.
Aš linktelėjau, pasitryniau kaktą. Abu nutilome.
-Kur tu buvai pradingęs?- tyliai paklausiau jo.
-Ar tu laukei manęs?- jo veide atsirado nedidelė šypsena.
-Ne. Aš tik nerimavau.
-Ar normalu yra nerimauti dėl žudiko?- rimtai paklausė jis.
Aš nutilau. Pasižiūrėjau sau į kojas, kurios visiškai nebuvo pridengtos. Vilkėjau tik ilgus marškinėlius, kurie vos dengė mano užpakalį.
Pakilnojau pečius.
-Žudikai irgi yra žmonės.
Zayn pakėlė antakius, keistai pasižiūrėjo į mane. Tada priėjo dar arčiau, uždėjo savo tvirtą delną man ant kaklo, šiek tiek suspaudė. Aš vis dar žiūrėjau tiesiai jam į akis. Giliai kvėpavau.
-Ar nebijai manęs?
-Nežinau.
-Yra taip arba ne.
-Kartais taip, bet kartais ir ne.
-Ar dabar manęs bijai?
Atsidusau. Jo tamsios akys atspindėjo mėnulio šviesą. Jos buvo tokios gilios, kaip dar nebuvo niekad.
-Dabar?.. Ne.
Zayn uždėjo savo tvirtas rankas man ant liemens, prisitraukė mane arčiau, priglaudė taip arti savęs, kad net galėjau girdėti jo širdies plakimą. Jis palenkė savo galvą, nosies galiuku švelniai perbraukė per kaklą. Kvėpavo tiesiai į mano odą. Per mano kūną bėgiojo milijonai šiurpuliukų.
-O dabar?- tyliai paklausė jis, išpūsdamas orą man į kaklą.
-Manau, kad ne.
-Ir tau visai nebaisu, kad aš dabar galėčiau tave nužudyti, pagrobti ar... išprievartauti? Tau nebaisu būti vienai kambaryje su maniaku?
Jo akyse galėjau įžvelgti nedidelę vilties kibirkštėlę.
Taip, man buvo nejauku, žinant, kad jis yra kaltinamas baisiu nusikaltimu, tačiau jaučiau, kad jo viduje slepiasi kažkas... gero. Juk jis nieko nepadarė man. Nemaniau, kad jis galėtų ką nors padaryti man. O gal klydau?
-Aš nemanau, kad tu maniakas,- tyliai ištariau ir jo akys dar labiau išsiplėtė.