Omegle

67 Dalis

-Turėsi pabūti čia,- rimtai tarė Zayn, kai priėjome buto laiptinę. Pastatas atrodė lyg po Černobylio katastrofos. Kieme mėtėsi daug šiukšlių, ant pievelės stovėjo keli surudyje automobiliai be durelių. Kai kurie buto langai buvo užkalti lentomis, o gretimoje laiptinėje rūkė keli įtartini vyrai.
-Pabūsi čia?- paklausė jis manęs dar kartą.
-Ne. Aš noriu eiti su tavim.
-Tau ten negalima.
-Aš nenoriu likti čia,- dar kartą pažiūrėjau į vyrus gretimoje laiptinėje.
-Tu privalai. Dėl savęs. Dėl Timo.
-Gerai... Bet tik paskubėk, gerai?
-Prižadu,- tarė jis greitai, pabučiavo man į kaktą ir staigiai įbėgo pro duris. Tačiau netrukus jos vėl atsidarė ir Zayn iškišo galvą.
-Jei kas nors tave kalbins, nesvarbu kas, neatsakyk nė žodžio. Kol nepasirodysiu aš.
-Gerai,- pasakiau ir jis staigiai uždarė duris.
Apsidairiau aplinkui, galvodama kas iš viso gali gyventi tokiame civilizacijos užmirštame kampelyje. Čia buvo baugu. Netgi labai. Nė už ką nenorėčiau gyventi tokioje vietoje. Ir ne dėl to, jog būčiau kažkokia išlepinta mergaitė. Tiesiog tai išties buvo labai kraupi vieta.
Pasižiūrėjau į gretimą laiptinę, kurioje vis dar mačiau tuos pačius vyrus. Vienas iš jų nuėjo vidun, o kitas pasiliko sedėti ant aplūžusio suoliuko. Jis numetė cigaretę ant žemės, spjovė ant takelio ir atsistojęs, patraukė link manęs. Apsisukau, apsimesdama lyg visą tą laiką nė nebūčiau jo pastebėjusi.
Mintyse vis sukosi mintys, kad tik jis manęs neužkalbintų, kad tik nelystų, kad tik nieko neklaustų. Mano rankos iš susijaudinimo pradėjo drebėti. Vyras tik keistai nužvelgė mane ir paėmė už durų rankenos, tačiau vos tik pravėrės duris, jis išvydo jauną merginą, už rankos vedančią vos kelerių metų berniuką.
-Kur tu susiruošei?- šiurkščiai paklausė jis.
-Jis tik norėjo pasivaikščioti.
-Pasivaikščioti vidury nakties? Su lagaminu? Nebandyk manęs apgauti, valkata!- pakėlė balsą vyras.
Aš paėjau kiek toliau nuo laiptinės, apsimesdama kad nieko nevyksta.
-Aš prisiekiu. Tik išėjom pakvėpuoti grynu oru. Juk žinai, kad Timui reikia gryno oro.
Aš suklusau, išgirdusi pažįstamą vardą. Apsisukau atgal ir stebėjau visą situaciją iš šono. Nors ir žinojau, kad to negalima buvo daryti.
-Išsigalvoji. Šlykštynė. Priėmiau tave gyventi, o tu man meluoji. Nepakenčiu melagių!
-Aš nemeluoju. Prisiekiu.
-Daugiau nieko nebenoriu klausytis. Daugiau netark nė žodžio. Nešdinkis kuo toliau iš čia. Nebenoriu daugiau matyti tavęs!
-Sami, prašau!
-Nešdinkis!- sušuko jis dar garsiau.
Mergina paleido berniuko ranką ir rankomis užsidengė savo veidą, kai vyras užsimojo trenkti jai.
-Sami!
-Nešdinkis, valkata! Ir kuo toliau!
Aš išpūčiau akis.
Nežinojau ką daryti. Negalėjau kištis ne į savo reikalus, todėl tiesiog stovėjau ir stebėjau visą situaciją iš šono. Vyras užsimodavo vis naujam smūgiui merginai tai į pilvą, tai į veidą. Jos veidas iš skausmo vis persikreipdavo. Ašaros riedėjo skruostais, o riksmas tikriausiai girdėjosi kelis kvartalus nuo čia.
-Mama!- sušuko berniukas.
-Pasitrauk, tu mažas kalės vaike!- suriko vyras ir delnu pastūmė vaiką. Šis krito keliais į kietas gatvės plyteles. Dviejų žmonių verksmas susiliejo į vieną didelę nelaimingos istorijos melodiją. Mano skruostu nuriedėjo ašara. Žinojau, kad negalėjau niekur kištis ir su niekuo kalbėtis, tačiau negalėjau daugiau ištverti to.
Nė neįsivaizduoju iš kur staiga pas mane atsirado tiek energijos ir drąsos, tačiau aš staigiai pribėgau prie vaiko, pakėliau jį ant savo rankų ir nusinešiau kiek toliau nuo besimušančiųjų.
-Ar viskas gerai?- tyliai paklausiau berniuko.
Jis tik papurtė galvą. Aš nuvaliau jo skruostu besiritančią ašarą.
-Koks tavo vardas?
-Timas.
Pažvelgiau tiesiai į jo spindinčias tamsiai rudas akis. Delnais perbraukiau per jo juodus plaukus. Iš visų jėgų stengiausi neapsiašaroti vaiko akivaizdoje.
-Timai, ar galiu tavęs kai ko paprašyti?
Jis nedrąsiai linktelėjo.
-Kokia yra tavo svajonė?
-Aš... noriu, kad mano mama būtų laiminga.
-Ar galėtum užsimerkti ir galvoti apie tai kokia mama yra laiminga. Kaip ji šypsosi. Kaip juokiasi.
-Nežinau.
-Pabandyk. Dėl jos. Įsivaizduok ją laimingą.
-Negaliu.
Berniuko skruostu nusirito dar viena ašara.
-Timai, žinai, nors kartais gyvenime ir būna blogų dienų, bet tai nereiškia, kad tai blogas gyvenimas. Ji yra laiminga. Vien dėl to, jog turi tave. Vien dėl to, jog yra ne viena.
Jis žiūrėjo tiesiai į mane ir greitai mirksėjo.
Kad ir kaip stengiausi, jis nesuprato beveik nei vieno mano žodžio.
-Timai, užsimerk.
Jo akyse galėjau pamatyti sumišimą.
-Užsimerk. Viskas bus gerai. Pamatysi.
Jis iš lėto užmerkė savo akis.
-O dabar užsikimšk ausis. Gerai? Ir neatsidenk jų kol aš nepasakysiu.
Berniukas pridėjo savo delnus sau prie ausų.
Keista, kad jis klausė visiškai nepažįstamosios.
Tas berniukas sužadino manyje labai keistą jausmą. Jis man priminė lyg... mažą Zayn...
Atsistojau ir patraukiau laiptinės link. Kur vyras vis dar mušė merginą. Ji verkė, maldavo, kad jis jos neliestų, tačiau jis visiškai jos neklausė.
-Atstok nuo jos!- sušukau, tačiau manęs niekas neišgirdo.
Perbraukiau ranka per savo plaukus ir apsidairiau. Ant žemės gulėjo lenta nuo sulaužyto suoliuko. Aš nedelsdama paėmiau ją į savo rankas ir iš visų jėgų užsimojusi trenkiau vyrui per nugarą. Jis atsisuko į mane, pažvelgė išpūstomis akimis. Aš užsimojau dar kartą ir trenkiau tiesiai jam į galvą. Nė nespėjau suvokti kaip staigiai jis susvyravo ir nukrito ant šaligatvio.
Delne sugniaužiau lentą. Mano kvėpavimas, atrodė, visiškai sustojo. Pažvelgiau tiesiai į merginą, kuri žvelgė į mane sumišusiu žvilgsnių. Staiga prasivėrė laiptinės durys ir pro jas žengė tamsiaplaukis pikta veido išraiška.