Omegle

11 Dalis

Niekas nežinojo apie Zayn ir apie tai, kad jis buvo pas mane namuose. Nesakiau to netgi mamai, nei tėčiui. Ir tikėjausi, kad nesužinos. Jeigu taip atsitiktų, tėvai tikriausiai būtų mane uždarę kur nors palėpėje, rusyje, užrakintų su penkiais užraktais arba išveštų į kitą miestą. Tačiau aš nenorėjau to. Aš netgi šiek tiek norėjau su juo bendrauti. Norėjau turėti nors vieną draugą. Ir man visiškai nerūpėjo, kad jis kaltinamas baisiais dalykais. Su manim Zayn elgėsi gerai. Vaikinas nieko man nedarė.
Kartais žmonėms reikia suteikti antrą šansą, ar ne?
Tiesą sakant, laukdavau Zayn. Laukdavau kol pasirodys. Tačiau tuo pačiu ir bijojau, kad vieną dieną galiu jo nebepamatyti, jis gali dingti, jam gali kas nors atsitikti.
-Delise, važiuosim pas močiutę į kaimą, ruoškis.
Mano burna šiek tiek prasivėrė.
-O būtina važiuoti?
-Nuo kada tu nenori važiuoti pas močiutę? Tau visada patikdavo ten būti.
Pakilnojau pečius.
-Važiuojam. Juk neilgai pabūsim,- nusišypsojo mama.
Pažvelgiau į savo kambario langą. O jeigu Zayn ateis?
-Ruoškis, Delise,- tarė mama ir išėjo iš mano kambario.
Persirengiau, pasiėmiau telefoną ir išėjusi į lauką, atsisėdau į automobilį.
-Kam tau tas telefonas? Dar pamesi,- paklausė tėtis. Jis kažkodėl atrodė be nuotaikos.
Tylėjau, nieko neatsakiau.
-Dar pamesi. Palik namie.
-Nepamesiu.
-Neatsikalbinėk. Palik telefoną namie, vistiek niekas nei rašo, nei skambina.
-Tu nieko nežinai.
Tėtis atsisuko į mane.
-Gerai jau gerai,- tariau atsidususi ir palikau telefoną namie.
Pas močiutę nieko įdomaus nebuvo. Taip, man ankščiau ten labai patikdavo būti, kadangi ji turėdavo mažiausiai keturias kates. Tačiau dabar ji jų jau nebeturėjo...
Sėdėjome visi terasoje, gėrėme arbatą. Suaugusieji kalbėjo apie visiškai neįdomias man temas. Pavyzdžiui, politika, pensijos ir panašiai. Aš dairiausi aplinkui.
-Einu pasivaikščioti,- tariau ir pakilau nuo kėdės prie stalo.
Nuėjau į močiutės galinį kiemą, kur ant obels šakos buvo mano pačios pakabinta supynė. Atsisėdau ant jos, pradėjau iš lėto suptis.
Ankščiau man labai patiko suptis, tačiau visiškai netikėtai mane aplankė jūros liga ir aš nebegalėjau to daryti, nes vos tik stipriau įsisupdavau, mano galvą suspausdavo nemalonus skausmas, o skrandis versdavosi kūliais. Nekenčiau jūros ligos...
Sėdėjau, žiūrėjau į kiemą, kur kadaise praleidau savo vaikystės dienas. Sukilo prisiminimai.
Staiga išgirdau kažkieno balsus. Apsidairiau, tačiau garso šaltinio nemačiau. Staiga vienas vaikinas, užsimetęs kapišoną, peršoko mano močiutės tvorą ir bėgo skersai mano kiemo. Smarki vėjo banga nupūtė kapišoną jam nuo galvos ir atidengė trumpus, geltonus plaukus. Vaikinas atsisuko į mane, sekundei sustojo, pažvelgė man į akis.
-Zayn?- paklausiau ir pakilau nuo supynės.
Jis tik užsimetė kapišoną ir peršoko per tvorą pas kitus kaimynus.