Omegle

36 Dalis

Netrukus Timas užėjo į kambarį, kalbėdamas telefonu. Aš vis dar stovėjau ir per atstumą žiūrėjau pro langą kada Zayn pagaliau išvažiuos, bet jis tik stovėjo ir viskas.
-Ne!- griežtai tarė Timas. Aš krūptelėjau,- Man tas pats, aš tau neduosiu Delisės numerio!
Išpūčiau akis ir staigiai atsisukau į Timą, žiūrėdama į jį sumišusiu žvilgsniu.
-Patikėk manim, aš tikrai negaliu. Aš rimtai.
-Ką reiškia negaliu?- išgirdau šaukiantį Zayn balsą telefone. Timas staigiai atitraukė telefoną sau nuo ausies.
-Tikrai, nepyk, bet negaliu.
Lauke išgirdau ilgą pypsinimą ir buvau šimtu procentų įsitikinusi, kad tą garsą skleidžia Zayn.
-Jis labai supyko?- atsargiai paklausiau įsiutusio Timo. Jis linktelėjo.
-Galbūt tada reikėtų išeiti? Kitaip jis vėl gali ką nors sugalvoti.
-Kai jis piktas geriau su juo neprasidėti. Patikėk manim.
Atsidusau ir užsidengiau veidą rankomis.
-Aš nežinau ką daryti.
-Nieko. Lik namie. Jis tau nieko nepadarys. Bent jau ne tada kai taip šviesu.
-Kaip visą tai suprasti? Kodėl jo dieną beveik neįmanoma sutikti?
-Ar tu vaikščiotum po gatves dieną jei būtum ieškoma?
-Tikriausiai ne.
Abu nutilome, aš atsisėdau ant savo lovos.
-Ar Zayn iš tiesų... na... tai padarė Chloe?
Timas sustingo, jo veidas šiek tiek pabalo.
-Nežinau.
Priėjau prie jo, atsisėdau ant jo lovos. Jis vengė akių kontakto su manimi.
-Timai? Ar tu ką nors žinai?
Jis papurtė galvą.
-Tiesiog nekalbėk apie tai, gerai? Prašau,- tarė jis ir delnu perbraukė per veidą.
-Ar tu su tuo susijęs?
-Aš paprašiau, Delise.
-Atleisk,- tyliai tariau ir susimasčiau.
-Ar labai susijęs?
-Nežinau.
-Juk nėra taip, kad nežinotum nieko?
-Delise! Aš paprašiau! Nekalbėk apie tai!- sušuko jis ant manęs ir pažiūrėjo į mane paraudusiomis akimis.
Nesitikėjau to iš jo. Tikrai nesitikėjau. Jis niekada ant manęs nerėkė. Tiesą sakant, jis netgi šiek tiek priminė piktą Zayn. Kodėl jis nenori apie tai kalbėti? Ar jis yra bendrininkas? Geriau tegul taip nebūna...
Išėjau iš kambario ir leidausi laiptais žemyn, tačiau tuo pat metu suskambėjo namų telefonas. Priėjau prie jo ir staigiai pakėlusi ragelį vėl padėjau. Skambutis pasikartojo dar kartą. Aš pakėliau ragelį. Mano rankos drebėjo.
-Delise?- tyliai tarė jis. Aš visiškai nieko jam neatsakiau.
-Ei? Ar kas nors mane girdi?- silpnai tarė jis.
-Taip.
-Delise?
-Tai aš.
-Atidaryk duris.
-Ką?
-Atidaryk duris.
-Kodėl?
-Tiesiog padaryk tai.
-O jeigu aš nenoriu?
-Kodėl?
-Tiesiog nenoriu.
-Man nepatinka tavo sausi argumentai. Tiesiog pasakyk kodėl.
-Man nepatinka būti su tavim, kai tu esi piktas.
-O ar aš dabar piktas?- ramiai paklausė jis.
-Tikriausiai.
-Kaip manai kodėl?
-Nes aš tau nepaklūstu.
-Kodėl tada darai tai, jei žinai, kad tai mane siutina?
Atsidusau.
-Nes galbūt aš nenoriu tau paklusti.
-Ar norėtum atidaryti savo namų duris?
-Tikriausiai ne.
-Tuomet aš pasinaudosiu langu. Gerai?- tarė jis ir padėjo ragelį.
Mama užėjo į svetainę.
-Kas skambino?- pasiteiravo ji.
-Ir vėl Timui. Jam niekas negali prisiskambinti,- bandžiau pasiaiškinti.
-Jiems būtų pigiau skambinti tau.
Aš tik pakilnojau pečius ir lėtai, kad mama nieko blogo neįtartų, užlipau laiptais į savo kambarį. Pravėrusi kambario duris, išvydau Timą miegantį ir stebėjausi kaip jis sugebėjo taip greitai užmigti. Priėjau prie lango ir atidariau užuolaidas. Zayn automobilio jau nebebuvo. Tebuvo tik ant palangės padėta purpurinė rožė...