Omegle

48 Dalis

"Tai tikroji tu"- vis skambėjo Zayn žodžiai mano galvoje. Tikroji aš? Kaip suprasti?
Gulėjau didelėje lovoje, žiūrėjau į medines lubas ir mintimis vis keliaudavau šiandieniniais įvykiais. Viskas buvo fantastiška. Dievinau kiekvieną smulkmeną ir žinojimą, kaip Zayn manimi rūpinasi ir, kad jis tai daro nieko neverčiamas. Man patiko toks jo elgesys. Man patiko toks Zayn.
Netikėtai išgirdau kelis stuktelėjimus į mano kambario duris. Pakėliau galvą nuo minkštos pagalvės ir žvilgtelėjau, nors ir žinojau, kad daugiau neturiu ko tikėtis. Čia, miško gilumoje, kur nebuvo nė kvapo jokių kaimynų, buvome tik mes su Zayn ir daugiau nieko. Visiškai nieko.
-Miegi?- paklausė Zayn.
-Dar ne,- tariau pro miegus. Mano akys tiesiog merkėsi pačios.
-Aš... pagalvojau gal nori arbatos. Bet kvailas klausimas, nes tu jau miegojai.
-Nemiegojau.
-Aš tave pažadinau.
-Visai ne.
Abu nutilome. Aš prikandau savo lūpą, kad paslėpčiau vis labiau platėjančią šypseną.
-Tai ar nori arbatos?
-Tikriausiai ne,- šyptelėjau,- ačiū.
-Juk sakiau,- niuriai pasakė Zayn ir uždaręs duris, atsirėmė į spintelę.
Laukiau kol jis pagaliau ką nors pasakys, tačiau jis tik stovėjo ir tylėjo. Mačiau jo blizgančias akis.
-Ką?- nusišypsojau.
-Nieko.
-Aš rimtai. Kodėl taip žiūri į mane?
-Nežiūriu.
-Žiūri.
-Nežiūriu.
Sunėriau savo rankas ant krūtinės. Žiūrėjau tiesiai jam į akis, kurios tiesiog spoksojo į mane.
-Aš matau, kad tu žiūri.
-Nematai.
-Matau.
-Ne.
Parodžiau jam vidurinyjį pirštą ir sukikenau kaip maža mergaitė. Nakties prieblandoje suspindėjo balti jo dantys.
-Ateik pas mane,- sušnabždėjo jis.
-Ką?- tyliai nusijuokiau.
-Ateik. Arba aš ateisiu.
Galvoje šmestelėjo mintis, nejaugi grįžo senasis Zayn su savo taisyklėmis ir nuolat besikeičiančiomis nuotaikomis. Dabar jis kalbėjo visiškai be emocijų ir tai mane truputį gąsdino.
-Delise?
-Ką?
-Ateik.
Nustūmiau antklodę į šoną, nukėliau kojas nuo lovos ir išlipusi lėtu žingsniu patraukiau prie šviesiaplaukio. Atsistojau ir lėtu žingsniu priėjau prie jo. Zayn ištiesė savo ranką, apsivijo man aplink kaklą ir prispaudė mane prie savo krūtinės. Nedrąsiai apsikabinau jį abejomis rankomis. Zayn iš lėto judėjo į šonus, iš lėto supdamas mus abu tai į vieną, tai į kitą pusę.
-Viskas gerai?- pasiteiravo jis ir nuo mano širdies atslūgo didžiulis akmuo.
Ką aš daryčiau, jei jis staiga virsti vėl tuo pačiu Zayn, koks ir buvo iš pradžių?
-Taip,- tyliai atsakiau ir stipriau suspaudžiau jo kūną.
-Ar tu kažko bijai? Tu labai įsitempusi.
-Ne. Viskas gerai.
-Ar tikrai?
-Taip.
-Žinau, kad taip nėra. Tu bet kada man gali papasakoti viską kas tik tau neduoda ramybės,- tyliai pasakė jis ir lūpomis prisilietė prie mano viršugalvio.
-Man viskas gerai. Iš tikrųjų.
-Tada gerai. Bet nenorėčiau, kad taip būtų.
-Nenorėtum, kad viskas būtų gerai?- susiraukusi pažvelgiau į jį.
-Būtent.
-Kaip suprasti?
-Viskas turi būti puiku, o ne gerai. Bet tam reikia ir tavo pastangų.
-Kokių?
Jis švelniai priglaudė savo delną man prie smakro ir pakėlė galvą aukštyn, kad žiūrėčiau tiesiai į jį. Pirštais užkišo plaukus mano už ausies, palenkė galvą ir šiek tiek palinko arčiau manęs.
-Pasakysi ką nors?
-Sakau,- nusišypsojau ir pajaučiau Zayn lūpas ant savųjų. Jis švelniai prilietė mano apatinę lūpą, tada viršūtinę.
-Zayn,- pasakiau.
-M?
-Zayn, ar tai gera mintis?
-Tai labai gera mintis,- sualsavo man į lūpas Zayn.