Omegle

6 Dalis

Tiek tėvai, tiek televizorius vis man primindavo Zayn. Per visus kanalus skambėjo Zayn Malik vardas ir tai nedavė man ramybės. Tėvai nenustojo tauškę kokią baisi jaunimo karta užaugo ir kaip gerai, kad jų geroji Delisė neįsivėlė į jokią blogą veiklą ir nesusidėjo su draugais, kurie gadintų jai reputaciją... Jie nieko nežinojo. Ir neketinau jiems sakyti to. Nenorėjau nuvilti mamos ir tėčio. Tačiau, vis dar nesupratau kodėl būtent aš. Ką aš tokio padariau, kad mane persekioja žudikas?..
Pastarąją dieną beveik nieko nevalgiau. Mano akys buvo užverktos, paakiai užtinę. Jaučiausi taip, lyg ką tik būčiau kažko netekusi.
Norėjau bent minutei visą tai išmesti iš savo galvos, tačiau niekaip nepavyko. Visos mintys sukosi tik apie jį...
Nepėdinau į svetaine, įsijungiau televizorių, maniau, kad bent jau pažiūrėjusi kokį nors filmą šiek tiek pamiršiu apie jį. Tačiau viskas ką rodė per televizorių tai buvo "Ekstrasensų mūšis" ir žinios.
Nebuvo jokio pasirinkimo, teko žiūrėti žinias.
Tiesa, žinios irgi nebuvo variantas. Avarijos, žūtys, nelaimingi atsitikimai, žmogžūdystės ir vėl Zayn. Visa tai tik kėlė blogas emocijas. Tokių dalykų iš viso neturėtų rodyti per televizorių...
-Jau antrą parą ieškomas įtariamasis nepilnametės pagrobimu, išprievartavimu ir nužudymu kaltinamas aštuoniolikmetis Zayn Malik. Jei kas nors matėte šį asmenį arba žinote kur jis galėtų būti, skambinkite telefonu nurodytu ekrane arba pagalbos telefonu 911,- kalbėjo žinių vedėja. Ekrane pasirodė Zayn nuotrauka. Jo žvilgsnis, atrodė, buvo nukreiptas tiesiai į mane. Prisiminiau vakarykštį įvykį ir mano kūną nukrėtė šaltis. Na taip, nereikia nerimauti, juk jis nieko man nepadarė. Bet jis nieko man nepadarė tik kol kas. Nežinojau kas sukosi jo galvoje...
-Išjunk tą televizorių,- liepė mama,- ir ateik pagaliau pavalgyti. Šiandien nė kasnio burnoje neturėjai. Kas tau pasidarė?
-Nieko,- tyliai tariau akyse vos laikydama ašaras.
Mama atsisėdo ant sofos krašto, pažiūrėjo į mane, aš nusisukau, kad ji nematytų mano ašarotų akių.
-Kas yra?
-Nieko man nėra. Tiesiog...
-Liūdna dėl Chloe?
-...Taip,- tariau aš.
-Nenori, kad tau atsitiktų kas nors panašaus? Nebijok, Delise. Mes su tėčiu apsaugosime tave. Tau nieko nenutiks,- užjaučiamu balsu tarė mama ir apkabino mane, o aš ją.
Ašaros bėgo skruostais, krito ant mamos peties.
-Aš bijau, mama.
-Viskas bus gerai, pamatysi. Jį suras ir daugiau nereikės nerimauti. Juk tu nieko nepadarei. Jis neturi priežasties tai padaryti tau.
"Mama, jis apie mane žino beveik viską ir jis mane persekioja"- tariau sau mintyse ir dar smarkiau apsikabinau mamą.