Omegle

21 Dalis

Ketvirta valanda dienos. Kadangi vasarą savaitės dienų neskaičiavau, nė negaliu pasakyti tada buvo pirmadienis ar penktadienis. Dar vienas neatsilieptas mamos skambutis ir jokių žinių iš Timo.
-Jis labai rūpestingas,- tarė Zayn ir pažiūrėjo sau į nagus.
Suraukiau kaktą ir kreivai pažiūrėjau į jį.
-Ar Elifas su Darvinu ir Harry neatsiliepia?
-Vis dar ne.
Dar kartą nuskambėjo mano telefono skambutis. Ekrane didelėmis raidėmis švietė užrašas: MAMA.
-Kas skambina?- paklausė Zayn.
-Koks skirtumas,- tyliai tariau žvelgdama į ekraną.
Norėjau būti namie su mama ir tėčiu, tačiau reikėjo visą tai kentėti... Mano kojų pirštai jau spėjo pavirsti į ledukus, o rankų beveik nebejaučiau. Nežinojau, kad vasara gali būti taip šalta...
Galėjau atsiliepti ir pasakyti mamai, jog esu su Zayn Malik ir, kad man reikia pagalbos, nes mes užstrigome miške, tačiau... tai skambėjo labai kraupiai ir aš nenorėjau jos gasdinti.
-Nešalta,- paklausė Zayn, kai visą mano kūną nupurtė šaltis.
-Ne,- trumpai atsakiau ir apsikabinau pečius rankomis.
Galėjome sėdėti mašinoje ir mėgautis šildytuvo skleidžiama šiluma, tačiau kažkaip stebūklingai jo automobilio akumuliatorius tiesiog ėmė ir nusėdo... Tai bent...
Todėl tiesiog stovėjome lauke, abu atsirėmę į mašinos variklio dangtį.
-Per daug nesiremk, sulankstysi,- "įsakė" Zayn.
-Aš ne tokia stora, kad vos prisiliesčiau, sulankstyčiau automobilį.
-Ne svoryje esmė. Elifas praeitais metais užsilipo ant savo mamos seno, surūdyjusio "vabalo" stogo. Ir spėk kas buvo? Dabar Elifo mama turi girdyklą paukščiams, nes po kiekvieno lietaus ant stogo susikaupia visas Baikalas,- nusijuokė Zayn.
Nusišypsojau.
Abu nutilome ir mano telefonas vėl pradėjo skambėti. Jau buvau pasiruošusi vėl su didele širdgėla atmesti mamos skambutį, tačiau ekrane švietė užrašas: TIMAS.
Staigiai pakėliau ragelį ir visa gerkle pradėjau rėkti ant jo.
-Kur tu buvai šitiek laiko?! Ar žinai kur aš?! Sušiktam miške! Mes su Zayn įstrigome ir negalime išsikviesti jokios pagalbos! Aš tavęs nekenčiu! Aš beveik nebejaučiu savo kojų ir rankų!- sušukau į kitą ragelio galą.
-Sakei, kad nešalta,- tyliai tarė Zayn man už nugaros ir paėmė iš manęs telefoną.
-Mes prie tunelio,- ramiai pasakė Zayn,- atvažiuok ir paskubėk greičiau, nes Delisė tuoj numirs iš šalčio,- šyptelėjo,- ir paimk krokodilus.
Aš papurčiau galvą ir nesmarkiai trenkiau jam į petį.
-Man atrodo pats tuoj numirsi,- nusijuokiau.
Zayn padėjo ragelį ir įdėjo jį man į galinę kišenę, ranka švelniai prabraukdamas per užpakalį.
-Atsiprašau?- atšokau nuo jo.
-Už ką?- pakėlė antakius Zayn.
-Tu puikiai žinai.
Zayn nusišypsojo ir vėl atsirėmė į variklio dangtį, akimis nužiūrėdamas mane.
Apsisukau ir apsimečiau, kad nieko nemačiau. Nieko juk ir nebuvo, tiesa?
Atsisėdau prie Zayn.
-Juk sakiau, nesiramstyk,- įkyriai tarė jis.
-Neaiškink,- tyliai pasakiau ir Zayn veide galima buvo įžvelgti didelę nuostabą.
-Ką tu pasakei?
-Nieko.
-Ne. Tu pasakei "neaiškink"? Ar man pasigirdo?
Aš nutilau, pažiūrėjau į žemę. Zayn atsistojo priešais mane, suėmė mane už smakro ir pakėlė galvą, kad žiūrėčiau tiesiai jam į akis.
-Ar jau pamiršai, kad yra toks dalykas kaip taisyklės?
Atrodo jis laukė mano atsakymo, tačiau visiškai nežinojau ką pasakyti. Buvau šiek tiek išsigandusi. Jis nesielgė su manimi šiurkščiai, tačiau tai iš tiesų labai baugino.
-Atsakyk man,- švelniai tarė Zayn.
-Nepamiršau.
-Tada turi jų laikytis, kitaip tau pačiai bus blogai,- pasakė šviesiaplaukis ir paleido mane.
-Ką tu galėtum man padaryti?- paklausiau, lyg ir to būtų maža.
Jis iš lėto atsisuko į mane, priėjo arčiau, taip, kad nebeturėjau kur dėtis, todėl atsilošiau. Zayn lenkėsi vis labiau artyn manęs. Aš rankomis atsirėmiau į kapotą, nebežinojau kur dingti.
Zayn pasiguldė mane ir visiškai prispaudė prie automobilio.
Alsuodamas man į veidą jis tyliai ir lėtai ištarė:
-Bet ką. Su tavimi galiu daryti viską,- kreivai nusišypsojo Zayn ir pagaliau pakilęs nuo manęs, pasitraukė ir įlipo į mašiną.