Omegle

22 Dalis

Zayn poelgiai man kėlė šiurpą. Pirmą kartą būdama su juo pasijaučiau labai nejaukiai. Na, neskaitant pirmojo karto. Buvo iš tiesų šiek tiek baugu su juo būti, kadangi jo emocijos keičiasi kas sekundę. Vieną sekundę jis gali būti švelnus, geras, kitą- piktas. Ir tai kas kartą supainioja viską mano galvoje. Ankščiau galvojau, kad pažįstų jį. Aš labai klydau. Siaubingai klydau, nes jo tokio dar nebuvau mačiusi. Taip, galbūt pažinojau mažą dalelytę Zayn ir supratau jo charakterį, tačiau jis buvo visiškai nesuspėjamas ir tai buvo velniškai neįprasta. Niekada nebuvau bendravusi su tokiu žmogumi, kuris keistųsi kas minutę... 

Važiavau su Timu namo ir žiūrėjau pro langą. Po to, kai Zayn prirėmė mane prie savo automobilio kapoto, daugiau visiškai nekalbėjome. Ir daugiau nenorėjau su juo kalbėti. Nenorėjau net matyti. Man niekada nepatiko, kai su manimi yra taip elgiamasi, ypač jei tas žmogus yra kaltinamas išprievartavimu. Ankščiau netikėjau, kad jis tai galėjo padaryti, tačiau dabar mano mastymas visiškai pasikeitė ir aš pagaliau atmerkiau akis. Su juo neturėčiau bendrauti. 

-Kodėl nekalbi?- paklausė Timas.

-O ką man sakyti?

-Nežinau. Ką nors.

-Kodėl tu leidai man išvažiuoti su Zayn? Juk jis galėjo mane išsivežti bet kur ir padaryti bet ką. Tu net neprieštaravai jam. Tu net neskambinai man visą naktį. Mes su Zayn bandėm susisiekti su tavim, bet tu nekėlei ragelio. Kaip suprasti, Timai? Ar aš tau net trupučio nerūpiu? Aš tavo vietoj paskambinčiau man, net ir tada jei tu man visiškai nerūpėtum, nes paprasčiausiai neturėčiau ką pasakyti mamai.

-Aš su ja ir nekalbėjau. Dar nebuvau namie.

-Tai kur tu, po velnių, buvai visą naktį?

Jis keistai pažiūrėjo į mane, tada vėl į kelią.

-Nesvarbu.

-Paslaptys, ar ne?- tyliai pasakiau ir vėl nusisukau į langą.

Vos tik grįžusi namo turėjau išklausyti ilgą ir nuobodų mamos moralą kodėl neatsiliepiau į skambučius ir kodėl nepranešiau, kad negrįšiu namo. Mintis, kad buvau su Timu ją ramino, kadangi, jos nuomone, Timas yra labai geras, pavyzdingas vaikinas ir ji norėtų tokio sūnaus... Tai žinoma... 

Kritau į lovą ir vėl žiūrėjau į lubas. Nenorėjau nieko matyti akyse, kadangi mano nuotaika buvo sugadinta mažiausiai visai savaitei. Viskas pasaulyje kažkodėl liūdino mane. Ir tai iš tikrųjų buvo vienas iš blogiausių dalykų. Buvau liūdna, tačiau tiksliai nežinojau dėl ko. Negalėjau įvardyti jokios priežasties. 

Mano nelaimei į mano kambarį užėjo Timas. Visiškai nenorėjau dalintis su juo kambariu, o tuo labiau dalinti savo lovą į dvi dalis. 

-Ir vėl ant lovos, ar ne? Taip ir pasensi lovoj?- paklausė Timas ir atsigulė šalia manęs.

-Taip,- tyliai tariau ir nusisukau nuo jo.

-Vis dar pyksti?

-O kaip tau atrodo?- atkirtau.

-Tai žinoma... Nepyk, aš norėjau tau paskambinti.

-Tai kodėl taip nepadarei? Aš tau niekas, ar ne?

-Delise, tu esi mano draugė, dabar ir kambariokė. 

-Galėjai tiesiog nuvežti mane namo arba neleisti Zayn manęs kažkur išsivežti. 

-Kitą kartą neleisiu.

-Kito karto nebus,- tyliai pasakiau ir atsisukau į jį.

-Ar jis tau ką nors padarė, kad tu taip pyksti?

-Nežinau. 

Timas alkūne atsirėmė į mano pagalvę, pažiūrėjo man į akis ir rimtai tarė:

-Aš rimtai. Ar jis padarė tau ką nors?

-Ne. Bet aš nenoriu su juo daugiau susitikti.

******************************************

Labai ačiū mano skaitytojams :) Dėl jūsų mano istorija pakilo iki 4 vietos tarp karščiausių fanfiction lietuvių kalba :) Ačiū!!! Net neįsivaizduojat kokia esu jums dėkinga už tai :)