Omegle

51 Dalis

Sėdėjau ant nepatogios taburetės savo kambaryje, žiūrėjau į atsilupusią lentą grindyse, pro kurios tarpą pamažu bandė išsiropšti mažas vabaliukas. Pamačiusi jo beviltiškas pastangas, galiausiai pagailėjau jo ir pirštu iškėliau jį iš skylės grindyse, atsargiai padėdama jį ant palangės. Tą vakarą, aikštelėje prie mano namų nestovėjo juoda Audi A7 ir į ją nebuvo pasirėmęs dažytas šviesiaplaukis. Nekalbėjau su juo po paskutiniojo karto miške. Mes net neatsisveikinome. Visą vakarą planavau kaip stipriai aš jį apkabinsiu atsisveikindama, o jis tik įsodino mane į taksi, sumokėjo vairuotojui ir davė šiek tiek pinigų man. Tą vakarą, kai po kelių valandų kelio, mes pagaliau suradome išėjimą iš miško, Zayn kaip tik galėdamas greičiau iškvietė man taksi ir nieko nelaukdamas liepė man važiuoti namo. Viskas nebuvo taip paprasta kaip atrodo. Turėjau persėsti iš vieno į kitą taksi automobilius, kad niekas nesusektų...
Ir štai dabar aš savo kambaryje. Nei mama, nei tėtis su manimi nekalba, o per žinias jau ne kartą iš naujo yra paminėtas Zayn Malik vardas.
Staiga prasivėrė mano kambario durys ir pro jas įžengė Timas, nešinąs dvejais puodeliais arbatos. Vieną iš jų pastatė ant palangės visai šalia manęs, vos nesutraiškydamas mano ką tik išgelbėto vabaliuko, o kitą pasiliko sau.
-Ačiū,- tyliai tariau aš.
-Ačiū neužteks.
Atsisukau į jį, bandydama atrodyti kiek tik įmanoma normaliau. Mano akys buvo užtinusios nuo pastovaus verkimo.
-Ką nori, kad padaryčiau?
-O kaip tau atrodo?- tarė jis ir klestelėjęs ant mano lovos, siurbtelėjo arbatos.
-Nežinau.
-Žinai... Noriu, kad bent kažkiek manim pasitikėtum ir viską papasakotum.
-Aš žinau, kad tau tai nepatiks.
-Tada kodėl taip darai?
-Nes man tai patinka.
Abu nutilome.
-O tu papasakok. Gal tu blogai manai.
-Ne. Ačiū už arbatą, bet manęs arbata nepapirksi.
-Ji bananinė.
-Žinau. Užuodžiu.
-Taigi... Ar tikrai nieko man nenorėtum pasakyti?
-Neturiu ką.
-Turi, Delise. Ir nebandyk išsisukinėti. Aš puikiai tave pažįstu.
-Buvau su juo. Ar tai ką nors keičia?
-Taip. Tau nederėtų su juo būti. Tu juk žinai.
-Kodėl?
-Jis gali būti pavojingas.
-Tu irgi gali būti pavojingas. Visi mes galim būti.
-Jei taip sakai, vadinas iš tiesų nepažįsti Zayn.
Nusisukau į langą, bandydama tramdyti drėkstančias savo akis. Kiekvieną kartą, kai išgirsdavau jo vardą, mano širdis keistai suvirpėdavo.
-Delise... Aš tik sakau, kad jis ne tau. Ir jei tu tiki ką jis tau sako, tu esi tikra kvailė. Jis visada bando padaryti merginoms gerą įspūdį. Tik tam, kad jomis pasinaudoti.
-Jis nesistengia man padaryti įspūdžio.
-Stengiasi. Jis nori, kad tokia silpna, maža mergaitė įsimylėtų tokį kaip jis ir dėl jo galėtų padaryti viską. O paskui jam niekas neberūpi. Jis nustumia tave į šoną ir viskas. Bam! Tu jau esi niekas,- suplojo delnais Timas,- jei nori vaikino, Zayn tau tikrai netinka.
-Prašau, patylėk.
-Ne. Aš sakau tiesą.
-Prašau, Timai. Tiesiog užsičiaupk. Daugiau neištark nė vieno žodžio. Nenoriu nieko girdėti.
-Negaliu užsičiaupti, Delise! Tu darai didelę klaidą! Tu esi kvaila! Nedaryk tokios klaidos. Tu jam visiškai nerūpi!- pakėlė balsą ant manęs jis.
Aš nutilau ir atsisukau į jį. Nebegalėjau sulaikyti ašarų, kurios riedėjo mano skruostais kaip maži upeliai.
-Aš negaliu, Timai,- silpnai tariau.
Tuo metu velniškai norėjau ką nors apkabinti. Ir nesvarbu kaip aš pykčiau ant to žmogaus. Niekada nemėgau pyktis su kitais žmonėmis, todėl akimirksiu viską atleisdavau arba tiesiog praleisdavau pro akis. Sėdėjau ant taburetės ir mintyse vis įsivaizdavau kaip stipriai apkabinu Timą. Bet nei jis, nei aš to nepadarėme.
Timas tik atsikėlė nuo mano lovos ir išėjo iš kambario palikdamas mane visiškoje tyloje, su savo nevalingais kukčiojimais.

Norėčiau jūsų komentarų daugiau ;)