Omegle

10 Dalis

-Ir tau visai nebaisu, kad aš dabar galėčiau tave nužudyti, pagrobti ar... išprievartauti? Tau nebaisu būti vienai kambaryje su maniaku?
Jo akyse galėjau įžvelgti nedidelę vilties kibirkštėlę.
Taip, man buvo nejauku, žinant, kad jis yra kaltinamas baisiu nusikaltimu, tačiau jaučiau, kad jo viduje slepiasi kažkas... gero. Juk jis nieko nepadarė man. Nemaniau, kad jis galėtų ką nors padaryti man. O gal klydau?
-Aš nemanau, kad tu maniakas,- tyliai ištariau ir jo akys dar labiau išsiplėtė.

-Kas su tavim negerai?- paklausė jis ir šyptelėjo.
-Sakau, kad nebijau tavęs, o tu manai, kad man kažkas negerai?- paklausiau sumišusi ir, nuėmusi jo rankas sau nuo liemens, atsiguliau atgal į lovą, užsiklojau antklode ausį ir užsimerkiau. Zayn tylėjo.
-Gal ir iš tikrųjų negerai. Aš nežinau..,- tyliai priduriau.
Staiga mano gatvėje pasigirdo policijos sirenos. Atsistojau nuo lovos, pažvelgiau pro langą ir mano veidą nuplieskė karštis. Atrodė, kad visa pradėjau degti. Širdis plakė taip stipriai, kad net skaudėjo. Keturi policijos automobiliai sustojo mano kieme, iš jų staigiai išlipo pareigūnai ir ėjo mano durų link.
Atsisukau į Zayn, pažiūrėjau sumišusiu žvilgsniu.
-Lysk po mano lova,- greitai tariau ir atidariau patalynės dėžę.
Zayn akimirksniu įšoko, atsigulė, aš užklojau jį antklode ir pati šokau į lovą, apsimesdama, kad miegu.
Mano namuose pasigirdo balsai. Pareigūnai ėjo per visus kambarius, tikrino. Atėjo ir pas mane.
Aš pramerkiau akis, atsisėdau išsigandusi.
-Kas čia vyksta?- sumišusi paklausiau.
-Buvo pastebėtas Zayn Malik. Įtariama, kad jis nubėgo į būtent šį namą.
Aš išpūčiau akis.
-Mama,- tyliai tariau ir mano akyse susikaupė ašaros. Iš tiesų bijojau ne dėl to, kad jis buvo pas mane, bet dėl to, kad jį gali surasti. Po mano lova. O tada man bus negerai..,- čia rimtai?- dar kartą paklausiau.
Mama tik linktelėjo galva.
Aš rankomis užsidengiau burną.
-O Dieve, o Dieve... Jūs surasit jį, ar ne? Juk jis negalėjo toli pabėgti?- apsiverkusi paklausiau policijos pareigūnų, kurie apžiūrinėjo mano spintas. Meldžiau, kad nepaprašytų atsistoti ir parodyti patalynės dėžės.
-Ar jis man nieko nepadarys? Prašau, pasakykit, kad jis manęs nenuskriaus,- tariau policininkui, kai šis apžiūrėjęs spintą, sustojo prie mano lovos.
-Švaru. Nesijaudinkit, panele,- nuramino mane policininkas ir išėjo pro kambario duris kartu su mano tėvais.
Palaukiau kol jie išvažiavo iš mano kiemo, užsirakinau kambario duris ir atidariau patalynės dėžę.
Zayn veide galėjau įžiūrėti šypseną.
-Tu puikiai vaidini,- tarė jis,- net pats patikėjau.
-Ir tu visai nesijaudini dėl to kas čia ką tik atsitiko?- paklausiau.
-Tiesą sakant, jaudinuosi dėl tavo patalynės dėžės. Joje tiesiog dvokia pelėsiu. Tau reikėtų išbandyti kokią nors priemonę. Vos neuždusau.
-Tu rimtai?!
Jis linktelėjo.
-Gal nori pati ten pabūti?- jis ramiai paklausė.
-Aš turiu omeny... man vos nesustojo širdis. O tu net negalvoji apie tai?
Zayn priėjo arčiau, apsikabino mane.
-Atleisk.
Tai buvo šiek tiek netikėta. Netrukus aš taip pat apkabinau jį, tačiau vos tik priliečiau jo nugarą, jis staigiai atšoko nuo manęs ir patraukė prie lango.
-Iki,- tarė jis, lipdamas pro langą.
-Iki,- tyliai tariau ir stebėjau jį nubėgant gatve.