Omegle

69 dalis

Rytą praleidau budėdama prie Timo. Zayn taip pat neišėjo iš mano kambario. Sėdėjau ant savo lovos, apsikabinusi kelius, tylėjau. Laukiau...
Timas jautėsi šiek tiek geriau, tačiau vistiek atrodė išbalęs ir silpnas. Zayn jį paguldė į lovą ir, pasistatęs kėdę prie Timo lovos, visą laiką sėdėjo ir žiūrėjo tiesiai į vaikiną. Atrodė, nė nekvėpavo. Jis atrodė toks rimtas, toks susikaupęs, kad nė nenorėjau tarti jam nė žodžio. Nenorėjau trukdyti tos tylos.
Buvau labai pavargusi, akys tiesiog degė tiek nuo nuovargio, tiek nuo ašarų. Negalėjau miegoti, tačiau netyčia vistiek užmerkiau savo akis. Daugiau nejaučiau nieko, tik švelnų lūpų prisilietimą man prie kaktos. Ir viskas...

Prabudusi sunkiai pramerkiau akis ir pažvelgiau pro langą. Lijo. Kambaryje buvo taip tamsu, kaip vėlyvą vasaros vakarą. Reikėjo kelių minučių suvokti kas įvyko vakar, tačiau visko buvo tiek daug, jog sunku buvo suprasti.
Tai realybė ar vis dėl to sapnas?
Meldžiau, kad visa tai būtų netiesa. Meldžiau, jog Timui viskas būtų gerai ir aš iš tiesų nebūčiau sumušusi žmogaus...
Viskas buvo tiesiog neįtikima.
Sunkiai atsikėliau iš lovos. Kambaryje nebuvo nei Timo, nei Zayn.
Iš susinervinimo prikandau lūpą ir beviltiškai dairiausi aplinkui. Nusileidusi į virtuvę, joje sutikau mamą ir tetą Sofiją.
-Labas rytas,- pasisveikino su manimi Sofija.
-Labas,- silpnai tariau ir prisipyliau stiklinę vandens.
-Prastai atrodai. Kaip jautiesi?- paklausė ji manęs.
Keista, jog ji manimi rūpinosi net labiau ne mama. Tuo tarpu mama tik stovėjo atsirėmusi į spintelę ir gurkšnojo rytinę kavą.
-Jaučiuosi siaubingai. Skauda galvą,- pažiūrėjau į Sofiją.
-Gal sergi? Pasimatuok temperatūrą. Tavo akys paraudusios. Gal iškviesti greitąją?- klausimą po klausimo uždavė ji.
-Ne. Nereikia. Tiesiog naktį prastai miegojau.
-Buvai kažkur išėjusi? Girdėjau kaip kažkas rakino duris ryte.
-Ammm... taip. Išėjau šiek tiek pasivaikščioti, kadangi niekaip negalėjau užmigti.
-Nepatarčiau vaikščioti tokiu metu vienai. Ypatingai dabar po visų tų įvykiu. Iš tiesų labai pavojinga. Jei kažkur eini galėtum bent perspėti,- pamokslavo Timo mama.
-Gerai gerai.
-Ateik pas mane,- tarė ji ir ištiesė rankas. Priėjau arčiau moters ir pažiūrėjau tiesiai jai į akis.
-Ar tu rūkai žole, Delise?
-Nesupratau?- susiraukiau.
-Ar tu rūkai žolę? Ar kažką vartoji? Tiesiog pasakyk tiesiai šviesiai.
-Kodėl klausi?
-Tavo akys keistos.
-Aš nieko nevartoju.
-Nežinau ar tikėti tavimi.
Sumišusi atsisukau į mamą, ji rimtu veidu stebėjo mane ir nepratarė nė žodžio. Nebeturėjau ką atsakyti. Nei mama, nei Sofija manimi nepasitikėjo. Ir tai buvo blogiau nei blogai. Niekada nemaniau, kad jos bus tokios blogos nuomonės apie mane.
-Tiesiog sakau, Delise, jei kažko rasiu tavo kišenėse ar kambaryje, aš netylėsiu. Ir man nesvarbu, kad aš nesu tavo motina. Linkiu tau tik gero.
Vėl atsisukau į mamą.
-Nesikabinėk prie jos, Sofi. Tegul daro su savo gyvenimu ką nori. Niekas neprivers jos visa tai mesti, tik ji pati. Tad net neverta stengtis.
Mano akyse susikaupė ašaros. Iš visų jėgų stengiausi neapsiverkti jų abiejų akivaizdoje.
Niekaip nesupratau kodėl jos abi mane įtaria tokiais dalykais... Geriau susirūpintų Timu...
Sugniaužiau kumščius ir išėjau iš virtuvės, kol iš pykčio neišdaužiau visko aplinkui. Nusileidau į rūsį ir vos tik peržengusi slenkstį pradėjau nesuvaldomai kukčioti. Negalėjau sustoti. Ašaros mano skruostais riedėjo viena po kitos.
-Zayn?- tyliai pasakiau užkimusiu balsu, tačiau viskas, ko sulaukiau tai buvo tyla... Tuščia tyla ir vis nuaidintis mano kukčiojimas.
Jo čia nebuvo. Timo taip pat.
Man be galo reikėjo bent vieno iš jų, tačiau viskas, kas mane supo buvo tik keturios betoninės sienos, tamsa ir nepakenčiamas pelėsio kvapas...