Omegle

50 Dalis

Kai jau maniau, kad viskas jau ir taip yra blogai, fone išgirdau policijos sirenų garsus, kurie visiškai sustabdė mano širdies plakimą.
-Tu prisisegusi?- paklausė Zayn.
Aš išsižiojau, nė negalėdama nieko pratarti. Mano rankos drebėjo taip, kad net negalėjau jų pati pajudinti.
Zayn atsisuko į mane, patraukė diržą, patikrindamas ar gerai užsisegiau ir sugniaužė vairą taip stipriai, kad net pabalo jo krumpliai.
Kas dabar bus?

Mėlynos ir raudonos policijos švytūrėliai vis užpildydavo odinį Zayn automobilio saloną. Sulig kiekvienu mano širdies plakimu, man darėsi vis labiau silpna ir pajaučiau kaip beviltiškai aš atrodau šioje situacijoje.

Dar kartą pažvelgiau į Zayn, kuris žiūrėjo į kelią pačiu rimčiausiu žvilgsniu, kokį tik buvau mačiusi iki šiol. Atrodė lyg vaizdas sustojo mano akyse. Skaičiavau paskutines minutes savo gyvenime arba laisvėje. Vienu ar kitu atveju žinojau, kad daugiau nebe pamatysiu Zayn ir tai tik dar labiau skaudino mano širdį. Nežinojau kodėl ir tiksliai negalėjau paaiškinti kaip tai atsitiko, tačiau aš mylėjau Zayn. Visiškai tai pripažinau, tačiau jis to nežinojo. Nes aš žinojau, kad jis man nejaučia nieko. Aš jį mylėjau iš tikrųjų. Mylėjau taip stipriai kaip dar niekas kitas nieko nemylėjo. Jis pavertė mano gyvenimą prasmingu. Jis pakeitė mano mąstymą. Tai jis buvo vienintelis žmogus, kuris buvo šalia tada, kai nebuvo niekas kitas. Jis vienintelis privertė mane jaustis taip, kaip dar niekada niekas nevertė jaustis. Už tai aš esu labai dėkinga jam. Kad ir kas atsitiktų. Aš jį mylėjau ir mylėsiu. Per amžius. Ir man buvo visiškai nesvarbu ką manė kiti, aplinkiniai žmonės. Ne jiems spręsti koks turi būti mano gyvenimas.

-Zayn?

-Ša. Nieko nesakyk.

Atsisukau ir pažiūrėjau į policijos automobilį, kuris buvo visiškai arti mūsų.

-Nesisukinėk. Sėdėk tiesiai!- liepė Zayn ir rankomis dar labiau suspaudė vairą. Tada įspaudė greičio pedalą ir automobilis akimirksniu pradėjo važiuoti žymiai greičiau. Spidometro rodyklė vis kilo, kol galiausiai siekė du šimtus kilometrų per valandą. Užsimerkiau. Nebežinojau ką jaučiau tą akimirką. Tai buvo nežinomybės, adrenalino ir baimės mišinys.

Kai pagaliau atitolom nuo policijos automobilio, Zayn staigiai pasuko į visiškai nežinomą miško keliuką ir aš visais įmanomais būdais stengiausi laikytis už visur, kur tik buvo galima.

Zayn visiškai negailėjo savo mašinos. Važiavo per bet kur ir per bet ką. Tai nebuvo priimtina jam, žinant kokia brangus jam buvo jo automobilis. Ne tik kaina. Jis tiesiog buvo labai svarbus Zayn.

Šviesiaplaukis sustojo, perbraukė delnais per veidą, atsisegė saugos diržą ir išlipo iš mašinos, trenkdamas durimis. Nervingai apėjo aplink automobilį, apžiūrinėdamas sulaužytus bamperius bei sulankstytas dureles. Iš lėto atsisegiau diržą ir išlipau iš mašinos. Tuo metu vaikinas buvo atsirėmęs į kapotą, sumišęs žiūrėjo į savo batus. Mačiau kaip kilnojosi jo krūtinė. Atsargiai priėjau arčiau, nužvelgiau jį ir prikandau lūpą, nežinodama ką daryti. Sunėriau rankas ant krūtinės ir batais piešiau rutuliukus ant žemės. Abu tylėjome.

-Mes pabėgom. Ar ne?- tyliai pasakiau, bandydama jį bent šiek tiek paguosti.

-Kas iš to, Delise?! Tai nieko nekeičia!

-Keičia. Bent jau dabar niekas negresia.

-Gresia. Dar ir kaip. Man kiekvieną gyvenimo sekundę kažkas gresia!

-Nesakyk taip.

-Jau pasakiau. Ar tai ką nors keičia?

Trumpam nutilau. Mano akyse susikaupė ašaros.

-Nebėra prasmės iš viso būti čia. Kas iš to, kad aš gyvenu? Aš negaliu nieko daryti.

-Daugiau niekada taip nesakyk! Nes tai labai skaudina tuos žmones, kuriems tu esi svarbus.

-Aš niekam nesvarbus.

-MAN tu esi svarbus.

-Kas iš to...

Tada pajutau kaip mano širdį kažkas suplėšo į mažus gabalėlius ir sudegina... Jausmas buvo lygiai toks pat. Žinojau, kad jam nerūpiu taip, kaip jis rūpi man. Bet niekada nesitikėjau, kad jis pasakys ką nors panašaus.

Priėjau dar arčiau jo ir atsistojau tiesiai priešais jį. Zayn savo tamsiai rudomis akimis pažvelgė į mane. Aš paėmiau jo delną į savąjį ir švelniai suspaudžiau. Iš jo žvilgsnio galėjau pamatyti, kad tai nustebino jį.

-Viskas bus gerai.

Zayn tik papurtė galvą.

Aš atsidusau ir stipriai jį apsikabinau. Tačiau iš jo nesulaukiau to paties. Jis tik vos jaučiamai apsivijo mane liemenį savo rankomis, lyg nežinodamas kur jas padėti.

-Viskas bus gerai. Patikėk manim,- pakartojau jam į krūtinę ir dar labiau suspaudžiau jį savo glėbyje. Nebuvau tuo įsitikinus, o mano balsas drebėjo dėl ką tik ištryškusių ašarų, todėl galbūt tai neskambėjo labai įtikinamai.

Dėl Zayn galėjau padaryti viską. Labai mylėjau jį. Tačiau aš jam buvau niekas. Ir tai tik dar labiau sunkino visą situaciją.