Omegle

53 Dalis

Kartu su Timu namo grįžau tik auštant. Laikrodis rodė jau penktą valandą ryto, kai atsiguliau atgal į savo šiltą, minkštą lovą. Kad ir kokia pavargusi buvau, užmigti vistiek nesigavo. Mintys sukosi vien tik apie Zayn ir aš nieko negalėjau su savimi padaryti. Dar niekada nei vienas vaikinas nebuvo taip įstrigęs mano mintyse kaip jis. Nė minutės negalėjau jo išmesti sau iš galvos.
Vis dar puikiai žinojau, kad aš jam buvau viena iš daugelio įprastų, niekuo neypatingų merginų, tačiau jis man reiškė daug. Jis iš tiesų buvo išskirtinis.
-Delise, pavalgyk ką nors,- jau nebe pirmą kartą pakartojo Sofija.
-Nenoriu.
-Nesvarbu, kad nenori. Vistiek reikia valgyti. Tuoj susirgsi anoreksija.
-Anoreksija?- nusijuokiau,- aš stora.
-Tu stora?! Vaikeli, pažiūrėk į save. Tuoj perlūši per puse.
-Tikrai ne.
-Ar esi mačiusi storą žmogų?
-Tik nereikia, prašau. Aš tiesiog nenoriu valgyti ir viskas.
-Bet vistiek bent kažkiek reikia užkąsti.
-Aš ne-no-riu,- skiemenimis pabrėžiau paskurinįjį žodį.
-Ar kas nors tave nuliūdino?- ramiai paklausė ji.
Akimirką pamasčiau. Mama niekada neklausdavo manęs tokių dalykų. Ji niekada nepastebėdavo, kad esu liūdna ar dėl kažko susimasčiusi.
-Ne.
-Ar tikrai?
-Tikrai.
-Ar tai dėl brolio?
Brolis... Tiesą sakant buvau visiškai apie tai pamiršusi... Bet tai nė kiek manęs neliūdino. Netgi atvirkščiai.
-Ne.
Sofija prisėdo ant kėdės priešais mane. Rimtai pažiūrėjo tiesiai man į akis. Jos žvilgsnis šiek tiek baugino mane, kadangi visiškai nesupratau ką ji turi omeny.
-Delise, ar tu nėščia?
-Ką?!
-Tu ne neščia?
-Ne! Kodėl turėčiau būti nėščia?- nusijuokiau.
Sofija iš palengvėjimo atsiduso.
-Nieko. Tiesiog pamaniau. Buvai dingus keliskart. Nesakai kur ir su kuo. Ir ką veikei... Na, apie tai turėtų papasakoti mama, bet... Tiesiog, kai kurios merginos,- nebaigė pasakojimo ji ir aš pertraukiau Sofiją.
-Aš ne nėščia. Ir dar nesiruošiu tokia būti,- nusišypsojau.
-Tada gerai.
Aš tik linktelėjau.
-O jei nepaslaptis, kur tu buvai visą tą laiką?
-Pas draugą.
-Mamai nelabai patinka, kad tu būni viena su jai nepažįstamu vaikinu. Kai šiuo metu miesto gatvėmis vaikšto tas Malik.
Mano širdies plakimas pagreitėjo. Pajaučiau kaip kaista mano skruostai.
-Žinau, kad jai tai nepatinka.
-Galbūt jei supažindintum ją su tuo vaikinu jai būtų ramiau. Tada galbūt ji pamatytų, kad jis normalus vaikinas, o ne koks nusikaltėlis.
-Nemanau, kad ji leistų man su juo bendrauti.
-Kodėl? Ar jis blogas?
Prikandau lūpą, bandydama išsikapstyti iš situacijos.
-Ne. Tiesiog ji galvoja, kad aš maža ir nepasiruošusi santykiams.
-Ji negalvoja taip.
-Tada nežinau.
-Aš tik ir laukiu kol Timas atsives kokią nors panelę. Jam jau aštuoniolika, o dar nebuvo turėjęs merginos.
Pakėliau akis ir įsistebeilijau į Sofiją, nepatikėdama jos žodžiais. Timas nėra turėjęs merginos?!
-Rimtai?
-Na... Niekada nebuvo užsiminęs apie ką nors panašaus. Sakiau Robertui, kad su juo pasikalbėtų. Jis būna tik su tais savo draugais ir viskas. Gal... gal jis ne toks kaip visi. Bet jis tai neigia... Net nežinau.
Iš visų jėgų bandžiau sulaikyti savo besiveržiančia lauk šypseną, tačiau man sekėsi sunkiai.
-Dabar bent jau būna su tavimi.
-Aš nemanau, kad jis gėjus.
-Tikrai?
-Taip. Jo draugų rate yra ne vien tik vaikinų.
-Na, nei vienos merginos nepažįstu.
-Užtad aš pažįstu. Galit nesirūpinti dėl to. Viskas su juo gerai,- nebesulaikiau šypsenos ir pradėjau juoktis.
-Jei taip manai...
Atsistojau nuo kėdės.
-Einu į savo kambarį,- tyliai pasakiau ir nedelsdama nulėkiau laiptais į viršų.
-Timaaaaaai!- sušukau, prasiveržusi pro duris.