Omegle

55 Dalis

Likusią dalį dienos mes su Timu beveik nekalbėjome. Jis manęs nekalbino, o aš tiesiog neturėjau ką jam pasakyti. Na, iš tiesų mane labai neramino klausimas kodėl jis taip padarė. Tačiau paklausti nedrįsau. Ne viskas taip paprasta.
Sedėjau virtuvėje, žiūrėjau kaip Timas neskubėdamas kilnoja šakutę sau prie lūpų, užsigerdamas juoda arbata.
-Skanaus,- tyliai pasakiau jam. Jis tik linktelėjo ir įsimetė dar vieną gabalėlį kotleto sau į burną.
Pažinojau Timą jau ne vienerius ir ne dvejus metus, tačiau kartais vistiek drovėjausi būdama šalia jo.
-Delise!- pasigirdo mamos balsas iš svetainės.
Atsikėliau nuo kėdės, palikdama Timą vieną virtuvėje ir nupėdinau iki mamos.
-Kas yra?- paklausiau.
-Telefonas. Tau skambina,- pasakė ji, rankoje laikydamą namų telefono ragelį. Paėmiau ragelį iš jos rankų ir iš lėto prisidėjau sau prie ausies, girdėdama garsų alsavimą.
-Klausau.
-Delise, kur, po velnių, tu laikai savo telefoną?! Negaliu tau prisiskambinti!- išgirdau Zayn balsą kitame telefono gale.
Po kelių sekundžių atsipeikėjusi, pažvelgiau į mamą, nė nežinodama ką sakyti ir užčiaupiau savo iš nuostabos prasižiojusias lūpas. Jau maniau Zayn niekada man nepaskambins.
-Mano telefonas? Jis mano kambaryje.
-Tai gal galėtum jį bent kartais laikyti prie savęs?
-Gerai,- tyliai pasakiau ir žvilgtelėjau į mamą. Ji tik nusisuko ir pradėjo šluostyti dulkes nuo spintos lentynų,- kas buvo?
-Mane vejasi. Jie apsupo mane.
-Ką?- išsprogdinau akis.
-Viskas, Delise. Man galas...
Akyse susikaupė ašaros, o žodžiai gerklėje tiesiog užstrigo. Nebegalėjau nieko pasakyti.
-Kur tu esi?- tyliai pratariau.
-Aš tavo gatvėje. Gretimame kieme.
Mama pasirėmusi į spintelę žiūrėjo į mane.
-Gerai, Harry. Einu pažiūrėsiu kodėl tu negali man prisiskambinti,- pasakiau ir padėjau ragelį.
-Kas skambino?- staigiai paklausė mama.
-Harry. Timo draugas. Nieko ypatingo.
-Ko jis norėjo?
-Nieko. Sakė negali prisiskambinti,- suvėliau ir nubėgau į savo kambarį. Vos tik įžengusi pro duris, puoliau ieškoti savo telefono.
Netrukus jis suskambėjo ir ekrane švytėjo nežinomas numeris.
Nedelsdama pakėliau ragelį ir atsiliepiau.
-Ateik į mano rūsį. Aš atidarysiu duris.
-Iš kurios pusės tos durys?
-Iš kairės. Aš tuoj nusileisiu.
-Tik paskubėk.
Numečiau telefoną ant lovos ir staigiai nubėgau į rūsį, besistenkdama, kad niekas manęs nepamatytų.
Sunkiai pravėriau jau senai atidarinėtas, metalines, prirudijusias duris. Ant mano veido lašėjo lietaus lašai. Pylė kaip iš kibiro. Apsidairiau, akimis ieškodama Zayn, tačiau jo niekur nemačiau. Staiga išvydau raudonus ir mėlynus policijos žiburėlius, o automobilio gale sėdintį šviesiaplaukį vaikiną.
Zayn...
Mašina pravažiavo pro mano namus taip, greitai, kad nė negalėjau įsižiūrėti vaikino veido. Tačiau šviesūs jo plaukai įstrigo mano mintyse. Ilgam.
Vildamasi, kad galbūt tai ne Zayn, aš sėdėjau ant pusiau sulūžusios senos kedės prie rūsio durų ir laukiau pasirodančio šviesiaplaukio.
Tačiau jis nepasirodė. Ir mano viltys pamažu vis blėso ir blėso...
Po gero pusvalandžio laukimo, atsistojau nuo kėdės, paėmusi už atlošo, patraukiau ją į šoną ir atsidusau. Akyse vėl susikaupė ašaros.
O jeigu daugiau nebepamatysiu Zayn?
Galėjau lažintis, kad paraudusios mano akys išdavė tai, kad ką tik verkiau. Tačiau man tai nebuvo svarbu. Vistiek ruošiausi visą dieną praleisti savo lovoje.
Jau lipau laiptais į viršų, kai išgirdau smarkų daužymasį į rūsio duris. Sustingau ir iš lėto apsisukau, manydama, kad man pasigirdo.
Garsas pasigirdo antrą kartą ir aš puoliau prie durų.
Drebančiomis rankomis atkabinau kabliukus nuo durų ir iš visų jėgų spyriau į jas, kadangi kitaip atidaryti jų man neužteko jėgų. Lauke stovėjo permirkęs lietaus Zayn. Kvėpavau taip giliai, kad daugiau nieko negirdėjau, tik savo kvėpavimą. Jo tamsūs plaukai jau buvo ataugę ir geltonų sruogų nebebuvo matyti.
-Labas,- pasakė jis man, lyg pažadindamas iš sapno.
-Ateik,- atsakiau aš ir pamojusi jam ranka į vidų, staigiai uždariau duris.
-Niekaip negalėjau išeiti. Policijos mašina stovėjo tiesiai prie manęs. Bet paskui jie įsijungė švyturėlius ir išvažiavo. Matyt kitas iškvietimas. Maža to, kažkas išėjo į kiemą, o aš slėpiausi, bet niekas nepamatė manęs,- atsiduso jis iš palengvėjimo.
-Aš mačiau policijos mašiną. Gale sedėjo kažkas. Šviesiais plaukais. Jau pamaniau, kad tu,- vėl susigraudinau.
-Elifas?
-Elifas buvo kartu?
-Taip. Bet paskui aš jį pamečiau. Jis tiesiog dingo,- Zayn susiėmė už galvos,- Elifą suėmė.
-Ar jūs ką nors padarėt?
-Dabar ne.
Abu trumpam nutilome, o aš mintyse vis kartojau tą patį klausimą, vis neišdrįsdama jo paklausti.
-O ankščiau?
-O ankščiau yra ankščiau. Dabar jau nieko nebepakeisi.
-O ką jūs padarėt?
-Delise, neapsimesk kvaila. Žiūri žinias, ar ne?- suirzo jis ir atsisėdo ant kėdės.
Jo rūbai ir plaukai buvo visiškai permirkę, tačiau dėl to jis atrodė tik dar labiau patrauklesnis.
-Girdėjau ką sakė per žinias, bet noriu išgirsti tavo pasakojimą. Žurnalistai ne visada būna teisūs.
Jis pažvelgė į mane savo tamsiomis, spindinčiomis akimis.
-Ką tai pakeis?
-Nežinau. Galbūt pagaliau sužinosiu tiesą. Aš beveik įsitikinusi, kad tu nesi kaltas.
-Delise. Kodėl tu manim taip pasitiki? Ką aš tau gero padariau?
Prikandau savo lūpą ir pažiūrėjau sau į pėdas.
-Tu vienintėlis, kuris privertė mane jaustis taip, kaip dar niekada nesijaučiau.
-Kaip?
-Taip... gerai.
-Ir viskas?
-Ne. Niekas ankščiau neprivertė manęs jaustis taip nuostabiai, kaip tu, būdamas su manim. Tu ne toks kaip kiti. Tu vienintėlis, kuris atkreipė dėmesį į mane, kuris buvo su manim, kai nebuvo niekas kitas.
Zayn šyptelėjo ir atsistojo nuo kėdės.
Jaučiau kaip kaista mano skruostai. Pradėjau gailėtis, kad ir vėl pradėjau sakyti viską, ką galvoju. Jis neturėjo to žinoti, kadangi jam tai visiškai nerūpėjau.
Zayn priėjo arčiau manęs ir apvyniojo savo pirštą aplink mano plaukų sruogą. Vis dar besišypsodamasis, prisiartino dar arčiau ir apkabino. Mano kūną nupurtė elektra. Nesitikėjau iš jo nieko panašaus.
-Aš šlapias,- pasakė jis ir staigiai atsitraukęs, nusijuokė.
Aš nusišypsojau.
-Viskas gerai?- paklausė jis manęs.
-Taip,- tyliai atsakiau ir vėl pažiūrėjau sau į pėdas.