Omegle

63 Dalis

-Nupirk. Nupirk man.
Nejučiomis net nepastebėjau kaip mano skruostais nevalingai rieda ašaros.
-Ką nupirkti?
Ir tada aš išgirdau tą lemtingą žodį, kuris pakeitė viską. Pakeitė mano ir jo gyvenimą. Pakeitė mūsų gyvenimą. Tada supratau, kad jau niekada nebebus taip kaip ankščiau.
-Amfetaminas,- tyliai sušnabždėjo jo lūpos.

Pasimetusi ir išsigandusi puoliau prie telefono, tačiau nė neįsivaizdavau kokį numerį galėčiau surinkti. Mečiau telefoną ant lovos ir drebančiomis kojomis vaikščiojau ratais aplink Timą. Jis atrodė išbalęs. Netgi labai. Jo oda tapo šviesios, popieriaus spalvos. Nebežinau ką daryti.
Amfetaminas... amfetaminas...
Nė neįsivaizdavau kur galima gauti kažko panašaus.
Vienintelė mano išeitis buvo Zayn. Tik jis galėjo kažkaip man padėti. Todėl nedelsdama nusileidau į rūsį.
-Zayn!- pašaukiau jo vardą pašnibždomis,- Zayn! Kur tu?
-Aš čia. Kas yra?- ramiai atsakė jis,- kas atsitiko?
Vos išgirdau "kas atsitiko", mano širdis pradėjo plakti dar greičiau, o skrandis apsivertė dešimtis kartų.
Nebegalėjau ištarti nė žodžio. Tiesiog stovėjau, giliai kvėpavau, lyg ją tik atbėgusi maratoną ir žiūrėjau tiesiai į Zayn. Mano akyse kaupėsi ašaros ir aš daugiau nieko negalėjau padaryti.
-Delise. Kas yra? Kažkas atsitiko?
Įkvėpiau oro, jau norėdama kažką sakyti, tačiau tada pajaučiau jo stiprias rankas švelniai apglėbiant mano kūną. Nesigilinau kodėl, kam, tiesiog mėgavausi akimirką. Smarkiai jį apsikabinau ir jaučiau kaip po truputį slūgsta mano isterijos ir nerimo priepuolis. Tik Zayn sugebėdavo mane taip greitai nuraminti.
-Kas atsitiko?- tyliai paklausė jis.
-Nežinau. Timui kažkas negerai... Jis tiesiog... aš nežinau...
-Kas jam yra?
-Jis visas dreba, purtosi, jis atrodo baisiai, visas išbalęs... nežinau ką daryti...
Zayn šiek tiek atsitraukė, kad galėtų pažvelgti man į akis.
-Ar jis sakė ką nors? Ar kalba?
-Jis prašė manęs amfetamino...
Zayn ore atlošė savo galvą ir ranka perbraukė per tamsius plaukus.
-Reiškia taip... Nueik pas jį, paieškok jo kišenes, piniginę ir atnešk visus jo pinigus, ką rasi. Supratai?- rimtai pasakė jis.
-Gerai. O kam?
-Tiesiog padaryk tai. Jei nori, kad jis bent kažkuriam laikui pasijustų geriau.
Linktelėjau ir atsidususi nuskuodžiau į kambarį, pas Timą. Iš akių vėl pasipylė ašaros, širdis vėl pagreitino savo ritmą. Tikriausiai dar niekada gyvenime nebuvau taip išsigandusi, kaip tuo metu...
Jis gulėjo ant grindų, kambaryje tylą užpildė jo garsus, gilus kvėpavimas su trukčiojimais nuo drebėjimo. Tas garsas tiesiog varė mane iš proto. Jeigu tada jam nutikę kažkas blogo, aš niekada sau už tai neatleisčiau...
Timo kišenės buvo visiškai tuščios, o piniginės taip ir neradau, todėl pasiėmiau visas savo santaupas ir kiek tik galėdama greičiau, grįžau atgal pas Zayn.