Omegle

23 Dalis

Naktį turėjau miegoti susirietusi ant siauros viengulės lovos. Buvau nepratusi taip miegoti. Visada mėgdavau išsitiesti visu ūgiu kiek tik įmanoma daugiau. Tai buvo tikriausiai geriausias jausmas pasaulyje.
-Delise?- tyliai tarė Timas.
Apsimečiau, kad nieko negirdėjau ir užsimerkiau.
-Pssst! Delise!- pakartojo jis,- Delise, žinau, kad nemiegi.
-Kas yra?- tyliai paklausiau.
-Ar vis dar pyksti?
-Ko nori?
-Tik klausiu...
Minutėlei nutilau, vėl prisiminiau Zayn, jo tamsiai rudas akis, rimtą žvilgsnį įsmeigtą į mane. Nežinau kodėl, bet jis tiesiog nei minutei nepaliko mano minčių. Turėjau prisversti save viską apie jį pamiršti.
-Nežinau.
-O tu pagalvok,- tyliai pasakė jis.
Aš atsisėdau savo lovoje, pažiūrėjau į Timą.
-Tikiuosi niekam nesakei apie visą tai? Na... žinai.
-Neturiu kam sakyti.
-Pavyzdžiui tėvams.
-Juokauji? Jei jie apie tai sužinotų, niekur neišleistų nei manęs, nei tavęs,- susiraukiau,- čia dar būtų švelni bausmė.
-Puiku,- vos girdimai pasakė jis,- dėl kitų dalykų dar kaip nors išsisuktumėm, bet jei kas nors sužinotų apie Zayn, daugiau tikriausiai jo nebepamatyčiau.
-Kodėl?
-Kodėl?- sumišo Timas,- jis yra įtariamas stambiu nusikaltimu. Jis ieškomas visur. Iš viso nesuprantu kaip jis išdrįsta pasirodyti gatvėse. Šukuosena visai jo nepakeitė.
-Jis moka slapstytis.
Timas atsisėdo ir pažiūrėjo į mane.
-Atrodo aš kažką praleidau.
-Ką turi omeny?
-Ar tu pažįsti Zayn?
-Gal galim apie jį nekalbėti?
Nors jau ir buvo tamsu, galėjau matyti pakeltus Timo antakius.
-Aš tikrai kažko nežinau,- nusijuokė jis ir išlipo iš lovos. Vos tik supratusi, kad jis su vienais apatiniais, nusukau savo žvilgsnį į šoną, pajaučiau kaip kaista mano žandai.
Timas prisėdo ant mano lovos, kojų gale, įsmeigė į mane savo žvilgsnį.
-Ką?- nusišypsojau.
-Pasakok.
-Ką pasakot?
-Tu puikiai žinai, Delise. Tu jau pažinojai Zayn ankščiau, ar ne?
Papurčiau galvą, bandydama ir pati sau meluoti.
-Delise...
-Aš tikrai labai nenoriu dabar apie jį kalbėti, gerai?
-Ar jis tau ką nors padarė?
-Prašau, Timai.
-Prašau, Delise.
Abu nutilome. Pagavau jo žvilgsnį ir nuleidau akis. Jis ištiesė man savo delną, daviau jam savąjį ir jis šiek tiek spustelėjo mano pirštus.
-Papasakok.
-Ar Zayn iš tikrųjų padarė tą nusikaltimą?
-Aš negalėčiau atskleisti tokios informacijos net jei tiksliai tai žinočiau.
-Ar jis nepasakojo?
-Tokiais dalykais paprastai nesigiriama.
Linktelėjau.
-O kaip tu manai ar jis galėtų taip padaryti?
-O kaip manai tu?
-Aš paklausiau pirma,- atkirtau.
-O aš antras...
Atsidusau.
-Aš nežinau. Jo emocijos labai greitai keičiasi. Kartais visiškai nesupranti kas dedasi jo galvoje.
-Tu kažką slepi, Delise. Aš matau tai iš tavo akių. Kas atsitiko?
Akyse susikaupė ašaros. Iš visų jėgų stengiausi neapsiverkti kaip maža mergaitė, tačiau tai iš tiesų buvo sunku.
Timas prisislinko arčiau manęs ir apsiviniojęs rankomis aplink mano pečius, smarkiai apkabino.
-Ar tai labai blogai?- paklausė jis manęs.
Aš tik sukukčiojau į jo kaklą.
-Kaip tai įvertintum skalėje nuo vieno iki dešimties?
-Šeši.
-Vadinasi pamirši po šešių dienų. Tai patikrinta.
Nusišypsojau.
-Nuo kada tu toks protingas?
Jis pakilnojau pečiais.
-Tikriausiai nuo tada, kai tu tapai graži,- nusijuokė jis.
-Vadinasi tu nesi protingas,- šyptelėjau.
-Nusišneki, Delise. Tu labai graži. Ir Zayn... Jis geras vaikinas, tiesiog kartais būna tikras asilas.
Suspaudžiau Timą savo glėbyje ir įkvėpiau jo gaivių "Adidas" kvepalų. Norėčiau, kad jis būtų mano brolis...