Omegle

5 Dalis

Iš lėto patraukiau prie tamsaus automobilio, atidariau galines dureles, atsisėdau ant odinės sėdinės. Per veidrodėlį pamačiau rudas vairuotojo akis, kurios žvelgė tiesiai į mane. Būtų labai gėda, jei netyčia būčiau supainiojusi automobilį.

-Galbūt atsisėsk į priekį,- pasiūlė jis.

-Man ir čia gerai,- tyliai pasakiau drebančiu balsu.

Jis atsisuko į mane, pažiūrėjo tiesiai man į akis. Tai buvo tas pats vaikinas, kurį buvau sutikusi parduotuvėje.

-Gerai,- pasakiau ir išlipusi iš mašinos, persėdau į priekį.

Jis prilietė mano delną, tačiau aš savo rankos nepatraukiau. Laukiau kitų jo veiksmų. Vaikinas paėmė mano delną į savo ranką, patyrinėjo pirštus, tada pažiūrėjo į akis.

-Labas, Delise,- švelniai tarė jis ir nusišypsojo.

Aš tylėjau. Vis dar nesupratau kodėl aš čia. Meldžiau, kad jis man nepadarytų nieko blogo. 

-Ar nepasisveikinsi?- paklausė jis ramiu balsu.

-Labas,- vos girdimai ištariau.

-Zayn,- prisistatė jis.

Zayn. Zayn Malik. Jis buvo vietinės gaujos vadas. Tas pats, kuris buvo įtariamas Chloe nužudymu. Dėl to ir norėjau kuo greičiau dingti iš jo prakeiktos mašinos. Niekada nebuvau mačiusi jo iš taip arti. Niekada nebuvau jo sutikusi, kadangi jį dažniausiai galima pamatyti tik naktį. Taip girdėjau iš kitų žmonių pasakojimų.

Zayn paleido mano ranką ir pasukęs raktelį, užkūrė automobilį. Kelis kartus spustelėjo akseleratorių, taip priversdamas automobilio variklį riaumoti. Jo veide pamačiau nedidelę šypseną. Zayn įjungė pirmą bėgį ir išvažiavo iš vietos, cypiančiomis padangomis. Prisisegiau saugos diržą, laikiausi už kur tik buvo įmanoma. Su juo buvo pavojinga būti... 

Likusį vakarą mes tiesiog važinėjome po miestą, po gatves. Kartais jis užduodavo kokį nors visiškai nereikšmingą klausimą, tačiau daug nekalbėjome. Nekalbėjau, jei jis nieko neklausė. Neįsivaizdavau ką galiu su juo kalbėti. 

Tiesa, jo automobilis atrodė prabangiai. Odinis salonas, neoninės lemputės ir panašiai. Man patiko tokie dalykai. 

Pirmą valandą nakties jis sustojo aikštelėje netoli mano namų, užgesino variklį, atsisuko į mane ir neatitraukdamas žvilgsnio, spoksojo į mane. 

Šiek tiek pasimečiau, susigėdau.

-Kas yra?- tyliai paklausiau.

-Ar kas nors žino?

-Žino ką?

-Apie tai kur tu dabar esi.

Papurčiau galvą.

-Šaunuolė. Nesitikėjau,- šyptelėjo jis,- jau gali eiti, jei nori.

-Jau?- šiek tiek pakėliau antakius.

-Na, gali ir pasilikti jei tik nori.

-Turiu grįžti,- tariau ir patraukiau durų rankenėlę. 

-Iki, Delise,- švelniai tarė jis. 

-Viso, Malik.

-O pasirodo tu pažįsti mane,- šyptelėjo jis ir aš uždariau jo automobilio dureles iš išorės. 

Jis stovėjo prie mano namų iki tol, kol užėjau pro duris. Spėjau apžiūrėti jo automobilį. Tai buvo juodas audi a7 ir ,kas buvo keista,  jis neturėjo valstybinių numerių. 

Užrakinau duris visais įmanomais būdais ir kuo tyliau. Iš lėto, stengdamasi nesugirgždinti grindų, užlipau laiptais į savo kambarį, įsmukau į lovą.