Alsuojanti tamsa (✔)

1. Žygis

Liko jau visai nedaug. Symantas dar stipriau suspaudė kardo rankeną. Jo širdies dūžiai dabar greitėjo sulig kiekvienu žirgo žingsniu. Vaikinas matė kaip kiti kariai lėtai ir tyliai brenda per šlapią žolę ir dabar jie jam atrodė net per daug ramūs.

Dar žingsnis ir iš tankių šakų gniaužtų ištrūkusi saulė plykstelėjo į akis. Rodos begalinis, miškas baigėsi ir kariauna atsidūrė javų lauke. Toliau, už tykiai banguojančių rugių, dygo nedidelės trobelės šiaudiniais stogais, o tarp jų, dar nieko neįtardami, vaikščiojo žmonės.

Tylos akimirka buvo trumpa. Staiga kunigaikštis suriko ir pusės šimto būrys ėmė dundėti kaimo link, purvinais padais ir žirgų kanopomis mindamas svetimą žemę. Symantas trumpam užsimerkė – pirmasis jo mūšis prasideda dabar. Siluetai už lauko tarsi sustingo. Žirgams vis greičiau lekiant į priekį, dar ką tik vienodi, nepažįstamieji ryškėjo, jų kūnai įgavo savitas formas, atskirus veidus, kuriuose jau spindėjo nuostaba, panika ar pyktis, o nerimas, kurį Symantas jautė viso žygio metu, peraugo į baimę. Ne iš karto suvokė, kad labiau bijo ne tiek dėl savo sveikatos ar gyvybės, o dėl to, kad gali tekti žudyti. Būtent ši baimė augo ir leido šaknis sieloje nuo pat tos dienos, kai paėmė į rankas savo nukaltą kardą.

Į kaimą supantį mišką kiek kojos neša pasileido žmonės, bet iš už medinių tvorų bei sienų pasirodė ir kiti – tie, kurie su kirviais, lazdomis ir įvairiais įrankiais, kurie tik galėjo būti naudojami kaip ginklai, planavo apsiginti.

Dulkėti žemdirbiai ir dar šlapi nuo miško drėgmės kariai susitiko ties kaimelio pradžia. Kurtinančiai garsiai suskambėjo metalo dūžiai į metalą. Symantui pasirodė, kad oras net sutankėjo nuo priartėjusios mirties alsavimo. Lyg paskutinį kartą jis giliai įkvėpė ir jau visas pasinėrė į tai. Mūšis užliejo kaip drumzlinas, šaltas ežero vanduo.

Abu su geriausiu draugu Galmiu atsidūrė visai prie pat medinių pastatų. Iš kažkur atskriejo į užpuolikus paleisti akmenys, bet Symantas spėjo laiku pakelti skydą ir bumbtelėję, jie atšoko atgal. Aplink į žemę jau skverbėsi kraujas. Kovojančių žemdirbių buvo mažiau nei vaikino žemiečių, žemdirbiai buvo praščiau ginkluoti ir iš karto buvo aišku kieno pusėje laimi mirtis. Galmis tiesiog nenustygo vietoje – jo akyse liepsnojo įniršis, o kovos kirvis taikliai smigo į visų, norinčių jį sustabdyti, krūtines. Per gąsdinantį triukšmą Symantas gerai matė, kaip tuose svetimuose veiduose ryškiai dega aistra gyventi ir apsaugoti nuo mirties tai, kas brangu, kaip tuo metu jo kelionės draugai, susikaupę, tarsi dirbtų kasdienį, bet atsakingą darbą, tiksliai mojuoja ginklais, beveik su kiekvienu kirčiu, nukirsdami po gyvybės siūlą. Jo rankos nusviro nuo kardo svorio. Šitų kaimiečių pasipriešinimas ėmė atrodyti beviltiškas ir Symanto širdyje nebebuvo nei lašelio pykčio. Tik lėtai, bet nenumaldomai krūtinėje kaupėsi liūdesys dėl visų tų gęstančių gyvybių. Ar šitie žmonės iš tiesų tokie pavojingi priešai? Ne, ne taip jis įsivaizdavo būsimą žygį.

Tuomet iš trobos priešais išsliūkino plikas, susikūprinęs senis su aprūdijusiu kardu rankoje. Prisimerkęs nuo saulės šviesos apsižvalgė. Balkšvos, matyt sunkiai bematančios, akys beveik pasislėpė po surauktų antakių šešėliais. Net ir tamsos pridengtuose vyzdžiuose Symantas matė šviečiančius neapykantos laužus, kai tos akys pažvelgė į jį – priešą, atėjusį apiplėšti ir žudyti. Šlubčiodamas senis beveik stebuklingai prasmuko pro kirviu besišvaistantį Galmį ir, sukaupęs jėgas, užsimojęs kardu, ėmė bėgti Symanto link. Vaikinas tik pačią paskutinę akimirką pasitraukė iš kelio, kad atšipę ašmenys jo nekliudytų. Senis vos neapvirto, bet tuojau pat puolė antrą kartą. Symantas ir vėl išvengė smūgio. Nenorėjo jo žudyti. Tenorėjo, kad jis liautųsi ir vėliau, kai jų čia nebebus, kaip ir pridera seniems žmonėms, numirtų savo lovoje; tačiau iš už nugaros išgirdo balsą: – Symantai, atsargiai!

Atsisukęs pamatė į jį bėgantį jauną vyruką su kuoka. Akimirką sustojo laikas. Senis priešais vėl užsimojo kardu. Nebebuvo laiko išvengti dviejų vyrų smūgių. Arba jie, arba jis.

Krivio sūnus iškėlė kardą ir susmeigė ašmenis tarp senuko šonkaulių. Jis net nesuriko, tik skausmingai atsiduso ir liesos rankos, laikančios ginklą, nusviro. Senolis susmuko ant žolės. Kaip tik dabar jis pasirodė toks panašus į paties Symanto senelį. Vaikinas pajuto kraujo ir metalo skonį burnoje, o į žemę ėmė gertis pirmo jo nužudyto žmogaus gyvybė.

Toliau viskas tapo taip blanku lyg vyktų sapne. Šalimais kažkas vėl suriko, jis beveik nebegalvodamas atsisuko ir vos spėjo sustabdyti link galvos orą skrodžiančią kuoką. Tada kardas vėl atrado kelią iki priešininko krūtinės. Paskui dar vienos, ir dar. Ir tik šaižus riksmas iš dešinės tarsi privertė pabusti. Symantas pamatė, kaip iš miško išbėgo moteris ir kažką rėkdama, iškėlusi peilį puolė Galmį. Visgi, jai dar nė nespėjus kaip reikiant užsimoti draugas trenkė plokščiąja kirvio dalim į moters smilkinį ir ši susmuko prie kojų.

– Ką darai, ji juk moteris! – sušuko Symantas.

– Tai turėčiau leist mane užmušti? – per dantis iškošė Galmis. Jo akyse žėravo pyktis. Apsisukęs jis įbėgo į trobą, lyg tikrindamas ar iš ten nelaukia koks pavojus. Ten užtrukęs gal tik kelias akimirkas išbėgo vėl. Dabar šalia priešų nebebuvo. Tarsi apsvaigęs, Galmis garsiai šnopavo ir apsiblaususiomis akimis dairėsi aplink. Pažvelgė į Symantą. Vietoj įprasto geranoriško Galmio žvilgsnio jis dabar išvydo tik aklą įniršį. Kakta susiraukė, smilkiniuose iššoko pulsuojančios gyslos, ir sugriežęs dantimis, iškėlęs kirvį Galmis puolė savo draugą. Symantas žengtelėjo atgal ir tik staiga pakėlęs ranką vos vos atrėmė stiprų smūgį.

– Ei, Galmi, ramiai, čia savi! – suriko kiek galėdamas garsiau.

Plačiapetis stabtelėjo ir papurtė galvą. Raukšlės kaktoje išsilygino. Tarsi nustebęs, apžvelgė pievą, ir priešais stovintį, tačiau, rodos, jam dar ne iš karto pavyko visai susivokti.

Galų gale šyptelėjo ta pačia šypsena, kurią Symantas buvo įpratęs matyti nuo vaikystės:

– Atleisk, kartais būna, – sutrikęs skėstelėjo rankomis, – ką padarysi.