Alsuojanti tamsa (✔)

21. Pabudimas.

Kai Iglė atmerkė akis, mirgančioje saulės šviesoje išvydo tėčio veidą. Jis klūpojo šalia, ji jautė jo šiltą ranką ant peties. Melsvos akys atrodė susirūpinę, o lūpos vis kartojo jos vardą:

– Igle, ką tu čia veiki?

Ji lėtai atsisėdo, ranka pasiremdama į pušies kamieną ir, lyg pažadinta iš gilaus miego, apsidairė. Aplink tirpo vasara. Dangus – be menkiausio debesėlio, miške džiaugsmingai čiulbėjo paukšteliai ir aukštai savo soste šypsojosi saulė. Akimirką pasirodė, kad juodas debesis, tamsūs šešėliai ir kaustanti sąnarius baimė tebuvo blogas sapnas, tačiau tėtis tą malonią abejonę nutraukė:

– Ar matei tas juodas dvasias?

Iglė krūptelėjo. Taip norėjosi tikėti geriau baisiais sapnais negu baugia tikrove. Beveik maldaujančiu žvilgsniu pažvelgė į tėtį. Jis tebežiūrėjo į ją rimtai ir kiek rūsčiai; tikrovė buvo nuožmi – tamsiosios dvasios buvo tikros ir su savimi atsinešė kažką baisaus – tai buvo galima suprasti vien iš tėčio veido. Iglė jau žiojosi atsakyti, bet prisiminė mamą bei jos perspėjimą niekam nepasakoti savo regėjimų ir žodžiai lūpose sustingo. Tačiau juk šį kartą viskas buvo kitaip – šios dvasios nebuvo vienas iš jos vaizdinių – jas matė ir tėtis. Atsakydama Iglė tik linktelėjo.

– Išsigandai? – paklausė, ir jo veide šmėstelėjo rūpestis.

Iglė vėl linktelėjo. Norėjosi, kad tėtis dabar nusišypsotų ir ištartų, kad išsigąsti nebuvo dėl ko, tačiau jis nebeištarė nieko, tik atsiduso, atsistojo ir ištiesė jai ranką. Įsikibusi ji pakilo nuo spyglių pakloto. Trumpam susvaigo galva.

– Eime? – paklausė jis.

– Kur? – jos balsas nuskambėjo tyliai ir nedrąsiai.

– Namo.

Mergaitė nulenkė galvą ir jie patraukė per gelstančią nuo saulės pievą link pilies. Stebėdama artėjančius pilkus pastatų siluetus ji su nerimu prisiminė riksmus iš miesto per audrą. Kažin ką jie ras sugrįžę? Kas taip gąsdino žmones? Iglė dar stipriau įsikibo į tėčio ranką. Jis suspaudė jos pirštus, tačiau neatsisuko, nepažvelgė, tik susimąstęs ir susirūpinęs, nestabtelėdamas ėjo pirmyn. Buvo taip neįprasta, kad jiedu kažkur eitų tylėdami. Ji nebandė nieko tėčio klausinėti, nes suprato, kad jis jau būtų viską paaiškinęs, jei būtų žinojęs.

Nuo pilies pamatė į juos artėjantį žmogų. Iš čia dar negalėjo atskirti kas jis ir Iglė pajuto kažką negero. Nesinorėjo susitikti su dar kažkuo nepažįstamu, tačiau Preigilas tik dar stipriau suspaudė jos ranką ir pagreitino žingsnį. Pamažu siluetas ėmė ryškėti. Dabar jau atrodė savas. Iglė pažino Laimų – antrąjį Ilmanto sūnų. Jis buvo kitoks negu kiti jo broliai: iš tėvo paveldėjo tik jo apsukrumą ir sudėjimą, tačiau buvo visai mielas ir malonus žmogus. Dideliais žingsniais per aukštą žolę jis bėgo jų link. Dar kelios akimirkos ir uždusęs sustojo priešais. Niekada ji nebuvo mačiusi jo tokio: jo žvilgsnis neramiai klajojo aplink, tarsi tikėdamasis pavojaus iš bet kurios pusės, veidas buvo perkreiptas nerimo, o akyse virpėjo tamsus sielvartas. Drebančiu balsu jis paklausė:

– Ar nematėt Medilės?

Medilė buvo jo žmona, jo vaikų motina. Abu papurtė galvą.

– O kas nutiko Medilei? – paklausė tėtis.

– Jie. Šešėliai. Jie ją nusivijo, – jo balse Iglė girdėjo lyg tragišką vėtros laužomo miško dejavimą. – Aš bandžiau juos vytis, bet jie išnyko iš akių. Ir ji. Kur jie galėjo nubėgti? – Žvilgsnis, trumpam sustojęs krivio veide, vėl ėmė blaškytis po pievą. Preigilas liūdnai žvelgė į tas nerimastingas akis, bet nieko negalėjo jam atsakyti.

– Miške? – paklausė Laimus, lyg vis tik būtų išgirdęs atsakymą, ir jo veide švystelėjo trumputis vilties atspindys. Tėtis vis dar nieko nesakė, tik nuleido galvą. Laimus nubėgo pro juos į miško pusę. Preigilas vėl pajudėjo.

Prie pilies vartų juos pasitiko du sargybiniai. Mergaitei pasirodė, kad jie įtariai ir priešiškai stebėjo juodu praeinančius. Pilies kiemas dabar buvo pilnas šurmulio. Jame turbūt spietėsi dauguma miesto žmonių. Pasilypėjęs ant laiptų, kad būtų geriau matomas, su jais kažką kalbėjo Skiriotas, tačiau jo balsą beveik užgožė minioje verkiančios moterys, kažką jam ir vienas kitam šaukiantys vyrai. Visi judėjo, nerimo, blaškėsi. Niekas nestovėjo ramiai. Net visuomet lėtas ir tylus pilies kalvis, marširavo pirmyn prie savo mylimų žirgų arklidėse. Ilmanto sūnūs būriavosi nuošaliau ir susirūpinę apie kažką tarp savęs kalbėjosi. Minios krašte Iglė pastebėjo Galmio seseris, lanku apspitusias motiną. Šalia, tarp visų tų neramių žmonių Iglė išvydo ir liūdną močiutės veidą. Ji dairėsi it ieškodama kažko tarp susirinkusiųjų.

– Močiute! – suriko Iglė.

Auktarė krūptelėjo, jos žvilgsnis dar kartą aplėkė minią ir stabtelėjo prie Iglės. Liūdna veido išraiška išnyko ir ji nusišypsojo. Atskubėjusi prie anūkės stipriai ją apkabino.

– Vaikeli, daugiau niekada niekada taip nepabėk. Aš jau galvojau, kad ir tu dingai.

Netrukus kažkur iš minios priėjo ir brolis.

– Juk sakiau, kad tau tai tikrai nieko negalėjo nutikti.

Iglė pakėlė akis į Symantą. Jis šyptelėjo, tačiau iš tų kelių žodžių ji suprato, kad dėl jos jaudinosi nei kiek ne mažiau nei močiutė. Šią akimirką malonus džiaugsmas pripildė krūtinę šilumos. Tik dabar Iglė suvokė, kaip iš tiesų bijojo, kad ir jiems galėjo nutikti kas blogo, kad ir jų balsai galėjo skambėti, tarp tų klyksmų, kuriuos girdėjo iš miško.

– Kas dar dingo? – paklausė Preigilas kai Auktarė paleido Iglę iš savo glėbio. Sename veide džiaugsmą iš karto užgožė tas pats nerimas, kaip ir visų aplinkinių veiduose. Jos lūpos prasivėrė, bet atsakyti nespėjo. Ant krivio peties nusileido sunki Ilmanto ranka:

– Krivi, einam pas Skiriotą. Reikia pasikalbėt.

Ilmanto antakiai buvo suraukti labiau nei įprasta. Preigilas linktelėjo ir nieko neatsakęs pasuko paskui jį.

Kai abu vyrai ištirpo minioje mergaitė nuleido akis į žemę. Ant ištrypto pilies kiemo gulėjo švari balta paukščio sparno plunksna. Iglė pasilenkė ir ją pakėlė. Tada prisiminė tai, kas buvo prieš dvejus metus.